BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Kovas 2010

You are browsing the archives of 2010 Kovas.

Kalbant Apie Silpnybes.

Imu savęs nekęsti.

Dusinančios mintys apsiveja mano kaklą, akimirką palietus skruostu pagalvę. Pagalvę, kuri dar kvepia tavimi. Raudona šviesa žaidžia šešėliais man ant veido, o aš slepiu smakrą po anklode. Lyg po ja būtų geriau… Nė velnio. Imu ant savęs pykti. Pykti ant tavęs, kad atsiradai. Kad sujaukei ilgai puoselėtą vienatvę, kad atnešei trumpąlaikę laimę. Man tokios nereikia. Aš norėčiau ja mėgautis kada panorėjus. O tu, kaip jos šeimininkas, nešiojies ją savoj kišenėj, ir nepaleidi. Nepaleidi iki paryčių, kada tampu tavo pagalvės šeimininkė. Jei tau reik tik jos, pasiimk, turiu dar vieną.

Aš noriu šeimininkauti tavo mintyse.

Rodyk draugams

Ryto Vėsa Tau Ant Veido.

Prabusti nuo skambučio. Akys plačiau atsimerkia telefono ekrane pamačius tavo vardą. Valandą prieš keikiau save, kad per daug iš tavęs tikiuosi. O štai ėmi ir pasirodai ant mano durų slenksčio.

Hm, ir kaip galiu nesitikėti, kai šypsodamasis markstaisi prieš rytinę Vilniaus saulę, ranka apglėbęs mano pečius.

Kai susivėlęs tarp pūkinių pagalvių, ieškai mano rankos.

Noriu suskaičiuoti tavo blakstienas, paslapčia, tau nematant.

Aš kvepiu kakava, o tu M&M’sais.

Rodyk draugams

Galbūt Aš Nebeturiu Jėgų Atsispirti.

Žinau, juk neturiu jokios teisės. Negaliu tavęs norėti sau. Ar… galiu?

Ar turiu teisę į pavydą. Ar turiu teisę klausti, kiek tokių “draugių” kaip aš, tu turi. Ar turiu teisę nepatikliai reaguoti į tavo šaltą reakciją. Ar turiu teisę ožiuotis “ne, šiandien aš jam neskambinsiu, lauksiu kol tai padarys Jis”.

Ar turiu teisę liūdėti, kai Jis to nepadarys..?

Juk sakiau, toks jausmas, kad tu nenutuoki ką man darai, kaip mane veiki.

Atsiprašau, savęs. Už tai, kokios galimai sunkios bus ateinančios dienos, savaitės…

Ar turiu teisę galvoti, jog bučiuoji tik mane.

Ir pavasaris tampa nebe toks lauktas. Nes pavasaris suteikia norą būti… tavo. Bet juk tu ne mano. Ar turiu teisę to norėti. Blaškausi veidrodyje bandydama įrodyti, kad per karčiai reaguoju, kad siaučia mano hormonai.

Atsiprašau, savęs. Tavęs. Nes nebeturiu jėgų tau atsispirti.

Rodyk draugams

Kartais Aš Siautėju.

Kai einu Senamiesčio gatvėmis, šalia eina besišnekantys draugai, tačiau aš jų negirdžiu. Girdžiu tik vėją. Mintys kunkuliuoja, veliasi plaukuose skraidančiuose aplink mano veidą.

Pavasario tamsa šiltai nuvilnyja per nugarą. O tada aš dar labiau įsisiautėju.

Kartais, nejaučiu kaip stipriai aš krentu. Kaip stipriai įsisvajoju. Bet štai vėl nubloškia mane šeštadienio vėjas atgal į realybę. Agresyvios mintys verčia kišenėse gniaužti kumščius, verčia nepasitikėti. Verčia norėti sužinoti tiesą. Tiesą, kurios aš niekada neišdrįsiu paprašyt išgirst.

Jis net neįsivaizduoja. Turbūt. Neįsivaizduoja, kad kiekvieną kartą Jis mane pasiglemžia vis stipriau. Beveik prieš mano valią. Beveik, nes aš suprantu, kad tai nieko gero neatneš, bet neatsispiriu pagundai. O pagunda milžiniška. Pagunda žvėriškai nepaaiškinama. Norėčiau būti kaip vyras. Mokėti neprisirišti prie patelės. Bet aš patelė ir man patinka nagučiais grybštelėti nusikaltusio patino nugarą. Hah. Kokios metaforos, bet gėdingai tikslios.

Klausimai rėkia ir pypsi galvoje. Klausimai kurių aš turbūt niekada neišdrįsiu paklaust. Iš šalies, turbūt atsakymai atrodo savaime aiškūs. O gal ir ne. Bijau tuos klausimus net garsiai išsakyti, nors klausosi tik sienos. Jie atrodo per daug… per daug… per daug.

Ir ko tu tikėjais?- sakyčiau.

Ar esu tik ta. Ir nieko daugiau. Ar esu pagunda. Ar esu nagučiai ant nugaros. Ar esu nugaros linkis mėnesienoj. Šįkart be klaustukų. Be klausiančios balso intonacijos. Tik aidas atsimušęs nuo lubų.

Rodyk draugams

Leidžiu ašaroms kristi. Tik šįkart jos ne sūrios.

Penktadienio rytą, palydėti tavo eiseną akimis… …Porą valandų gulėti įsikabinus tau į nugarą.

Prikandus lūpą, tyliai dūsauti. Pagalvė kvepia tavimi. Aš noriu niekada neatsikelti, niekada nepabusti. O atmerkus akis matyti tavo paraudusias lūpas.

Nenoriu pamilti. Nes mylėti yra sunku. Noriu trokšti. Noriu pirštų galiukais liesti tavo veido linijas.

But I can’t get caught.

Nepagauk manęs akimis liečiant tavo blakstienas.

Rodyk draugams

*Pavasaris Širdy.*

Eiti saulėtu Senamiesčio grindiniu. Norėti griebti Tavo ranką. Akimis įkvėpti vakarėjančio dangaus. Norėti… Tavęs.

Susižavėjimas gali užimti visą kūną. Atimti kalbos dovaną, uždegti skruostus, virpinti kelius, kelti jaudulį. Nepasitikėjimas savimi staiga išdygsta kaip nelauktas svečias, ir painiojasi po kojomis.

Kartą paragavęs, negali sustot.

Akward moments ir nudelbtos akys. Negalėjimas miegoti, cypimas į pagalvę iš laimės, šalto vandens šliūkštelėjimas į veidą iš nevilties. Sujaukti drugeliai pilvo dugne ir aš nežinau kaip elgtis. Prarandu nuovoką.

Laiko nuovoką. Jausmų nuovoką. Ar akys blizga labiau? Nežinau, ar galėtum pažiūrėti? Ar pavasaris atrodo gražesnis? Žinau, taip. Ar galiu sau leisti svajoti? Šįkart Tavęs neklausiu. Leisiu rytdienai atsakyti.

Rodyk draugams

Crush on You.mp3

Žandai kaista su tavimi kalbant apie viską. Žandai rausta su tavim panaikinant 2cm tarpą tarp mūsų.

Atrodo, kad turėčiau Tave pažinoti jau daugelį metų. “He’s so not your type”, sako draugė. O gal gerai? Gal pačiu laiku atsirado kažkas į kurį reikėtų žiūrėti kitaip. Lengvai, nededant vilčių, whatever. Ne eilinis rudaakis, nieko gyvenime nepasiekęs, alkoholiu piknaudžiaujantis, manimi nesidomintis šiknius. O ne. Šviesūs plaukai, žalsvos akys, užsibrėžti tikslai ir jau įgyvendintos svajonės. Ar ne toks turėtų būti mano “type”? (žinoma ir dar daugelis skirtumą pabrėžiančių dalykų…) Aš manau, kad galbūt atėjo laikas keisti savo pačios tikslus. Ko aš noriu ir ko aš ieškau. Ar neturėčiau žinoti, ko nusipelniau. Net paprasčiausio pasidomėjimo kaip praėjo mano diena, nesulaukdavau iš kelis mėnesius puoselėtų antrųjų pusių. Is that too much to ask?

Ar ne aš pati geriausiai turėčiau žinoti, ko esu verta? Juk pažystu save, turėčiau žinoti kas man geriausia.

Bet ką daryti, jei nežinai ko nori? Nežinai, kas beliko. Nežinai į ką tikėti. Man svarbu mylėti. Ne bet ką, bet man tai yra labai svarbu. Man svarbu jausti. Malonią šilumos bangą einančią per mano kūną nuo prisilietimo. Drugelius skrendančius mano nugaros paviršiumi. Is that too much to ask?

Rodyk draugams

Nors Vieną Kartą Kitaip.Part II

Moterys pripranta prie to, kaip vyrai su jomis elgiasi. Ir kartais taip labai labai gera suprasti, kad ne visi jie kiaulės, ne visi jie evil, kad yra ir išimčių.

Jis lydėjo mane namo, senamiesčio gatvėmis. Ranka apglėbęs mano pečius, besijuokiantis iš savo draugų, bučiuojantis man kaktą. Taip senai jaučiau tą savininkystės jausmą. Virtuvėjė beverdant kavą, stovėjo už nugaros apkabinęs per liemenį. Nemuilinkim, juk žinojom kur mus visa tai nuves…

6 ryto, ir neišgirdau jo besikeliant iš lovos, neišgirdau diržo sagties, neišgirdau jo besidedant batus, neišgirdau “Iki”, nepajutau šalto bučinio ant kaktos, kaip įprasta su skausmingais vien-kartiniais. Kodėl?

Nes Jis gulėjo šalia. Įsikniaubęs man į nugarą, padėjęs ranką man ant juosmens. Nes kartais prabudęs, pirštų galiukais perbraukdavo man per smakrą ar kaklą, jį pabučiuodavo. Nes niurzgėjo išgirdęs žadintuvą į paskaitą, nes užgulęs visu svoriu kartojo “Neišleisiu…” Nes norėjo man padaryti kavos kol buvau vonioje.

Man gera. Man gerai. Ir nesvarbu, ar aš jį dar kart pamatysiu. Nors faktas, kad jis man parašė, ir kad jau kalbėjomės telefonu. Nesvarbu… Svarbu, kad Jis MAN pasirodė mielas, ir kad prisimenant šįryt priverčia nusišypsoti.

Rodyk draugams

Nors Vieną Kartą Kitaip.

Moterys pripranta prie to, kaip vyrai su jomis elgiasi. Ir kartais taip labai labai gera suprasti, kad ne visi jie kiaulės, ne visi jie evil, kad yra ir išimčių.

Jis pačiupo mane už parankės vakar vakare. Tarp begalės kitų merginų, jis priėjo prie manęs. Ir kažkoks keistas jausmas persmelkė. Bet nieko apie tai nepagalvojau. Eilinis “klubinis”, maniau. Visa galva aukštesnis, maloniai kvepiantis, lipšniais prisilietimais beglostantis mano klubus. Certified sweet talker. Ir ką? O aš tikrai nuvertinau, kaip niekad. Supažindino su savo draugais, pasakojo apie save, klausė apie mane. Ir pasisavinęs mano delniuką, vaikščiojo apsipatenkinęs.

Negašliai, neįnoringai, nors išgėręs tiek kiek ir aš, bet pagarbiai. Tada va imi ir supranti, kad tik su tokiais gali leisti laiką, šokti ir šypsotis nuoširdžiai. O tiems kurie griebia už užpakalio, ir girtu balsu kažką ten aiškina, reikia pasimokyt kaip elgtis viešumoj, ir su moterimis.

Rodyk draugams

Pasiimk Mane Kartu.

Keistas mano mamos sapnas. O juk šnekėjau su Juo prieš kelias dienas. Kartais, plyšta širdis. Ypač, kai facebook’o chat’e netikėtai pasirodo Jis, parašo “Aš nebegaliu daugiau gyventi šitaip… be Tavęs”. Ir taip pat netikėtai išnyksta. Ar gali būti, kad būdama 21-erių, aš jau buvau sutikusi tą vieną vienintelį. Kuris, atrodo nepamiršo manęs lygiai taip pat kaip aš Jo nepamiršau.

Ar gali dar labiau skaudėti vienatvė. Ar gali dar labiau skaudėti?

Užversti galvą į šaltą Kovo dangų. Krūpčioti nuo fejerverkų garso, ir užgesusiems bekrentant ant Senamiesčio stogų, suvokti, kad dar daugiau laiko praėjo. Ar gali dar labiau skaudėti laikas?

Sakoma, kad laikas gydo. Bet atvirščiai- kuo daugiau laiko praeina, tuo veidas mintyse tampa ryškesnis, tuo labiau geidžiu, kad ne tik man skaudėtų. Ar gali būti, kad po beveik pusantrų metų, mano organizmas vis dar priešinasi viskam, kas aplink mane. Ar gali dar labiau skaudėti sapnai?

Sapnai kuriuos sapnuoju atmerktom akim.

Rodyk draugams