BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Balandis 2010

You are browsing the archives of 2010 Balandis.

Kiekvieną Ketvirtadienį, Penktadienį, Šeštadienį.

Kiek gali trukti pamišimas. Tiek kiek pats sau tą leidi.

Akių kampučiuose tvenkiasi vanduo. Giliai įkvėpus, nubraukiu tuos lašelius nuo blakstienų. Aš pasiilgau Tavęs. Pasiilgau taip, kad galėčiau klykti į pagalvę šalimais. Bet mano lūpos sučiauptos. Pamišimas turi praeiti…

Noriu būti savanaudė. Norėčiau žinoti, kad Tu jauti bent kruopelytę to, ką jaučiu aš. Kruopelytę skausmo.

BET. Kas tau davė teisę galvoti, kad aš noriu Tau įsipareigoti?.. Pfff. Wake up and smell the coffee. Tu galėjai mane turėti tokią kokią žinojai. Tiksliau nežinojai nieko. Pats sugriovei išsigandęs kad norėsiu Tave pririšti kaip šuniuką prie kojos. Tikiuosi jis tau pasakys. Tikiuosi tu grauši nagus tyliai mane stebėdamas kaip tądien. Žinau, kad mane matei. Aš buvau su nuo saulės akiniais ir apsimečiau, kad tavęs nemačiau. Ėjau gatve, o tu sedėjai mašinoj prie šviesaforo. And dammit, tą dien man buvo gera diena. Mačiau kaip nusekei mane nuo vienos gatvės pusės į kitą. Fuck you, You dont know what you’ve lost yet.

Nors aš Tavęs ir pasiilgau, bet tas pamišimas praeis. Išnyksi tu kaip cigaretės dūmas. Negaliu sulaukti.

Rodyk draugams

Kai Visas Pasaulis Miega.

O aš sėdžiu ir galvoju apie Tave. Apie tavo sušiktą egoistiškumą, apie tavo nesusipratusios asmenybės susidvejinimą. Ach, tu toks nekaltutis, tu toks gerutis, tu nieko nesupranti, ir nieko nenutuoki. Oh fuck that

Tu žinojai ką darai.

Aš tavęs šitaip pasiilgau. Džiaugčiausi net jei pamatyčiau tave iš tolo, minioje, ir tu manęs net nepastebėtum. Akimis glostyčiau tavo veidą, mintimis liesčiau tavo lūpas. Bet tu sėdi ten kažkur, susikišęs rankas į kišenes ir tau lengva.

Norėčiau žinoti, kad tau visai nelengva. Bet kadangi man taip nešviečia, tai…

Norėčiau rimtai tavęs neapkęst. Bet galiu tik papykt kurį laiką, vistiek pradedu tavęs ilgėtis.

Rodyk draugams

**Window Blues.

Common- I want you

Sėdžiu virtuvėje priešais langą, ir visai nenoriu uždegti šviesos. Man patinka tas apsiblausęs vakarėjantis dangus. Karštas arbatos puodelis degina pirštus.

Besėdint čia, keistai jaučiuosi. Lyg kažkas iš manęs veržiasi lauk. Matyt aš per daug viską laikau savyje. O dabar norėčiau raudoti. Kažką kažkam pasakyti. Išrėkti, daužyti kumštukais į krūtinę. Nebyli rauda, neegzistuojantys keiksmažodžiai, sausi paakiai.

Norėčiau delnu suimti tavo smakrą, nublokšti tave ant lovos. Uždėti tavo rankas man ant klubų ir piktdžiugiškai prikandus lūpą, pirštais įsikibti į tavo plaukus. Juk tik tokią tu mane žinai, tokią mane ir prisiminsi. Tokią ir pamirši.

Rodyk draugams

Viskas Gali Būti Gerai. Tiesiog Privalo…

Viena vasariška daina, beskambanti visą dieną, mano galvoje, mano namuose, mano ausinėse kai einu gatve.

Everything reminds me of You. Jei amūras nutarė paišdykauti, jo pokštai nebejuokingi.

Žingsniuoti ir žvalgytis tavo eisenos. Šypsotis sau, nes niekam kitam to nereikia. Akiniai nuo saulės dengia Tavęs išsiilgusias akis, gink Dieve, kas nors supras, kad man yra daug blogiau nei sakau.

Bet, kad ir kaip vieniša jaučiuosi eidama Katedros aikšte, koja už kojos, viskas bus gerai. Privalo būti. Tu ne tobulas, reiškias Tu ne man. Tu man netobulas. Buvai.

Saulė glosto žalias akis, o mano pilve skraido drugeliai. Jie skrenda ir išskrenda iš manęs, kai vėjas siaučia mano plaukuose. Jų vis mažiau, mažiau, mažiau…

Besedėdama balkone, ir traukdama kenksmingą dūmą… jaučiu kaip imu šlykštėtis vyrų gimine. Tų neapsisprendusių, dviveidžių žaidėjų kasta.

Juk sakiau ne kartą, mes dar susitiksim. Tavo nelaimei.

Rodyk draugams

Ir Vilniuje kartais Būna liūdna.

Liūdnas mano savaitgalis. Liūdna savaitė. Šeštadienis namie, kol saulė už lango švietė, tikrai visko nepalengvino. Savaitės vidury, juodu ant balto paaiškėjo, kad bičas į kurį dėjau viltis, yra tiesiogiai nevertas net mano minčių. Noriu alaus, o ne braškių uogienės arbatos, ir ką?

Tuščia galva, kuri turėtų būti pilna amazing idėjų. Tiesa akis bado.

Nekenčiu fakto, kad mano visi draugai tėra, ummm buvo, mano kursiokai, kadangi aš nevietinė. Kur jie dingo, niekas normaliai paaiškinti negali. Tiesiog, be priežasties, niekas manęs net nebeprisimena. Nesuprantu kodėl, bet ir nesiruošiu eiti aiškintis santykių su veidmainiais. Vienintelis žmogus, kurį šiuo metu galiu vadinti drauge, taip pat yra missing in action. Keikiu save visą dieną, kad neišvažiavau šį savaitgalį atgal namo, viliausi galinti atsipalaiduoti ir nevažiavusi 100 kilometrų.

Silly me.

Sėdėt ant lovos krašto ir žiūrėti į savo šlepečių galus, nebuvo mano planas. Tokiomis dienomis, kai šitaip liūdna, prakeikiu dieną kai grįžau. Prakeikiu žmones mane pasmerkusius pradėti viską nuo supisto nulio. Pamiršti visus ir viską. Pamiršti geriausią draugę, kuri pagimdė pirmą savo vaikelį, ir aš ją pasveikinti galėjau tik per feisbuką. Pamiršti žmones ir aplinką kurią mylėjau. Grįžau, ir… ir kiekvieną dieną jaučiu savo kailiu, kad čia ne mano vieta.

Man depresija. Tikrai taip. Miegu daug, maždaug 14 val., arba išvis nemiegu keletą parų iš eilės. Klausausi liūdnos muzikos, begalinis noras taškytis garsiai grojant muzikai ir besilaistant alui baigiasi ašaromis po antklode, negrojant niekam ir betepant uogienę ant vaflių (ne viskas vienu metu žinoma).

Šiandien man labai labai liūdna. Ir baigėsi cigaretės.


Rodyk draugams

Išeik ir Negrįžk.

Tu vis dar esi. Čia, mano mintyse, mano širdyje. Norėčiau, kad pradėtum bėgti. Bėgti kuo toliau nuo manęs… ir nesigręžioti. Neskambink, kai reikės šilumos.

Tačiau sapnuok naktį košmarus. Matyk juose mane.

Persekiosiu Tave, kol šalto prakaito pažadintas Tu matysi tik mano akis, ausyse girdėsi tik mano balsą. Piktas mano juokas tau kels jaudulį.

Ir vieną dieną… Tu suprasi, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.

Rodyk draugams

Nekenčiu Tavęs.

Gal to ir reikėjo. Reikėjo pravirkti.

Reikėjo, kad karštos ašaros nuriedėtų mano skruostais. Šiąnakt verksiu. Nesustosiu, kol nebebus nieko. Nebebus manyje nieko kas primintų Tave. Verksiu, nesustosiu. Išliesiu viską, ką laikiau viduje. Visą nusivylimą vienu žmogumi. Tu buvai mano troškimas. Bet ne man laimėti lemta šįkart.

Ir visa tai, ką aš Tau norėčiau pasakyti, šiąnakt sugers mano pagalvė. Sugers mano sienos.

Rodyk draugams

I Wonder, If I Ever Cross Yor Mind…

Matau Tave, Tavo akis.

Norisi sustabdyti laiką aplink. Prieiti, tyliai priglusti prie Tavo krūtinės. Perbraukti ranka per Tavo plaukus. Žiūrėti į Tavo sustingusį veidą. Bet visa tai tik mano troškimas. Mano prisilietimai tik norai paskendę rūke.

Grįžtu namo, ir glaudžiu kaktą prie šalto lango stiklo. Norisi rėkti, klykti, verkti. Bet aš suakmenėjusiu veidu sėdžiu ir nieko nedarau. Jausmai kažkur šąla kaip ledai kameroj.

Kaip man atsispirti Tau. Atsispirti ir pamiršti. Kaip? Nesugebu dabar. O vėliau, ar sugebėsiu? Tu esi Tu. Tu nepasikeisi, nepasikeis niekas. Pasikeisti galiu tik aš. O sustabdyti širdį, tai stabdyti automobilį važiuojantį 100 km per valandą greičiu.

Pabaiga neprognozuojama.

Rodyk draugams

Sustirę Pirštai.

It’s a quarter after 1:00, I’m a little drunk, and I need You now.

Tu elgiesi kaip nori. Tau dzin kokios to pasekmės.

O aš? Ar aš galiu elgtis ir nebijot pasekmių? Ar padauginusi promilių kiekį kraujyje galiu Tau paskambinti? Ar galiu apsimesti, kad man neskauda? Ar galiu suvaidinti jog man px ką Tu veiki trečią valandą nakties..?

O Tu, ar gali apsimesti, bent minutei, jog nori daugiau nei šilto delno Tavąjame? Ar gali tiesiog negalvoti, ir būti mano? Bent dar vieną dieną, bent dar vieną naktį.

Užmerkti akis, bet nemiegoti. Basomis per šaltas grindis nutipenti iki vonios veidrodžio. Norėti nebejausti viso to absurdo, savo kūno viduje. Laikyti rankas po šaltu vandeniu. Atvėsusiais pirštų galiukais perbraukti per išblyškusią veido odą. Noriu užmigti ir pabusti, pamiršusi Tavo vardą.

I imagine you never happened.

Rodyk draugams

Galimybei Nereikia Priežasties…

So tell me when you hear my heart stop
There’s a possibility I wanna know.

Tiek daug spėliojimų. Ar gali būti, kad Tu esi toks pat išsigandęs kaip ir aš? Ar spaudi stabdį, nes manai kad įklimpsi ir nebežinosi kaip išsikapanot, atėjus laikui…

Ar gali būti, kad tik alkoholiui suveikus, tau jau pasidaro pochui ką sako Tavo protas, ir tada Tu drąsiai sakai mano vardą. Ar dėl to bijai pažiūrėti man į akis, ir tik spalvotoms šviesoms besisukiojant virš galvų, Tu drįsti trumpai akimis nusišypsoti.

O gal Tu esi tiesiog šiknius, kuriam nerūpi niekas, tik Tavo paties subinė.

Ar esi vertas pusvalandį stovėti užmerkus akis po karšto vandens srove. Ar esi vertas mano minčių, mano sapnų nakčia, kai vaizduotė užmigdo mane šalia Tavęs. Ar esi vertas?..

Rodyk draugams