BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Rugsėjis 2010

You are browsing the archives of 2010 Rugsėjis.

Life Is Just A Moment In Time.

Uždėk sau ranką ant veido. Žiūrėk pro pirštus.

Man trūksta tų rožinių akinių, kuriuos užsidedu kiekvienos vasaros pradžioje. Aš noriu eiti gatve ir nusimesti drabužius. Padovanoti šaliką parduotuvės turėklams. Pirštines užmauti ant tvoros. Striukę palikti šaligatvio priežiūrai. Džempą nuskraidinti medžio šakoms. Noriu nejausti šalčio. Noriu rožinių akinių, violetinio dangaus, nešąlančių pirštų ir karščio nuvarginto asfalto kvapo.

Noriu nusikirpti trumpai plaukus. Retkarčiais paslėpti juos po kepure. Reikia susitaikyti su žiema. Prisijaukinti.

Man turbūt reikėtų perskaityti kokią nors knygą, mokinančią kaip kontroliuoti žemę po kojom. Na žinot, tas knygas, kurios maloniai papudruoja pavargusias smegenis. Sako, jos padeda lengviau šypsotis…

Rodyk draugams

Tie Šalti Vakarai.

Jie sugrįžo.

Sugrįžo vakarai, kai sėdint autobuse ir žiūrint pro vangiai aprasojusį langą, gali užuosti artėjančią žiemą. Kartu ir myliu ir nekenčiu tų vakarų. Kai sušąlusios rankos patekusios į šiltą patalpą atrodo užsidegs.

Tas sedėjimas autobuse. Jis toks…savotiškas. Savotiškas kaip kiekvieno keleivio vienatvė. Kiekvieno, važiuojančio tuo pačiu maršrutu, bet kiekvienas kitur.

Mane tai veikia. Tie vakarai. Tačiau negaliu paaiškinti tiksliai. Tarytum džiaugiuosi, tarytum liūdžiu. Nekenčiu vienatvės šaltyje. Vienai sėdėt stotelėj.

I got a funny little feeling, dienos frazė.

Tas jausmas, kai žinai, kad artėja kažkokie pasikeitimai. Ir tu jų lauki lauki.

Kažkas ne taip. O gal kaip tik, viskas kaip ir turi būti…

Rodyk draugams

Apie Mergaitę Violetiniais Nagais.

Kai laikrodis išmuša vidurnaktį, aš nieko su savim nebegaliu padaryti. Esu priklausoma nuo laiko.

Nuspėjamumas- žiaurus dalykas. Nejaugi mano blakstienomis taip aiškiai vaikšto idėjos. Nejaugi taip ryškiai ant mano skruostų matosi mano vidinis pasaulis. Kaip projekcija ant sienos mano siela nudažo aurą. Aš susigėstu, noriu kumštinėmis pirštinėmis užsidengti veidą, kad nebūtų taip aišku. Nenoriu, kad pasaulis matytų mano naivius minčių posūkius. Tai per daug žlugdantis jausmų noras.

Rodyk draugams

Apie Angelus.

Kartais ieškome jausmų, o ne žmonių.

Aš jaučiu angelus aplinkui. Angelas, tai ta šviesa, kuri užgrojus būtent tai dainai, klubo viduryje švelniai ištiesus rankas į viršų, glosto skruostą. Ar esi jautęs tą šviesą? Tą šviesą, kuri užmigdo akimirkai. Užmigdo kitų žmonių akyse.

Tai tas angelas, kuris kartu su vėju, sustirusiais pirštais čiupinėja mano raktikaulius. Vėsią rudens popietę, akimirksniu atklydusiai saulei besiskverbiant į blakstienas, pažiūrėjęs į mano vakarykštį makijažą jis galvoja, kad esu graži.

Šįkart ne jis seka mano pėdomis. Aš seku jo.

Parodyk man, kur išskrenda angelai. Kur išsiunčiau aš juos tą rytą.

Rodyk draugams

Remember Remember. It’s September

Ar yra skirtumas koks mėnuo? Yra. Aišku, kad yra.

Nes tik vienas Rugsėjis metuose. Nes tik šis Rugsėjis toks. Nes tokio jau nebus.

Ir dammit, jis niekuom neypatingas jums. Ar ypatingas man, štai kur klausimas.

Kai drungnas lietus plauna dangų, o aš su panieka juokiuosi iš tų piešinių ant lango. Prisimindama kiekvieną Rugsėjo rytą.

Tie rytai niekuom neypatingi jums.

O aš juos praleidžiu pasislėpusi nuo pasaulio. Išjungusi klausą, prislopinusi regą. Raudonų šėšėlių maršui man begrojant ant veido, susirangau kaip gyvačiukas.

Tik šį Rugsėjį jausiu tai ką dabar jaučiu. Tik šį Rugsėjį vieniši mano demonai puls ant kelių. Nes jie nepasotinami. Kaip jų valdovė, maudausi kadaise dygliuotų rožių piene.

Ir išsiuntus paskutinius angelus į šiltus kraštus, ateis dar kitas mėnuo.

Rodyk draugams

Aš Juk Žinau, Ko Ieškau.

To jausmo, kai pažvelgus į Jo akis, mane nusmelkia šiurpuliukai. Kai karšti rankų pirštų galiukai, mielai susmigtų į Jo odą.

To jausmo, kai pašėlusi aistra virsta viską griaunančia tragedija.

When tornado meets a volcano.

To jausmo, kai stoviu šalia Jo ir mums net nesiliečiant, drabužiai įsielektrina, o daiktai aplinkui praranda gravitaciją. To jausmo, kai iš piktumo ir pavydo, noriu tik bučiuoti. Bučiuoti, kad Jis pajustų mano begalinį skausmą. Skausmą, kuris ima patikti. Skausmą, be kurio negali įsivaizduoti meilės.

Mes bėgam į skirtingas puses, bet vistiek sugrįžtam.

Ar sugrįš tas jausmas?

Rodyk draugams

Tu, WRU?

Bloga nuojauta. Persekioja mane.

Kai negali užčiuopti problemos, tačiau jauti kaip ji pradeda sukiotis aplinkui, suleidžia nagus į tavo mintis. Kas tu? Pasakyk. Pasakyk ko atėjai?

Kur esi, kur slėpiesi?

Tas nejaukus šaltukas perbėga per nugaros slankstelius. Ar tai tu? Ar tu ir būsi tas šiurpas, tepaluotais pirštais paliekantis žymes ant mano baltų sienų?

Rodyk draugams

You Are Nothing, anyway.

Šūdas. Tik ką taip sumąsčiau. Ar esu per daug? O gal per mažai?

Ar esu tas žmogus kurio neįmanoma suprasti? O gal tas žmogus kurį perprasti yra per lengva? Nenoriu būti nei tokia, nei tokia. Tai būtų tragiška.

Per dažnai man nepatinka žmonės. Dažnokai per daug patinka. Visiškai ištyrinėjusi vienatvę ir jos ritualus, per daug myliu. Per daug myliu žmones, kurie to neverti.

Tamsių gatvių sankryžos geriau mane pažįsta, nei mano buto sienos. Dažnai norėčiau patylėti, tačiau vistiek pasakau. Kartais norėtųsi ką nors išsakyti, bet nuryju tuos žodžius giliai giliai. Ir tyliai pergyvenu. Tyliai tyliai.

Ir aš pasimetus, nors taip neatrodo. SO so so confused, believe me.

Rodyk draugams