BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Spalis 2010

You are browsing the archives of 2010 Spalis.

Dinamiškai. O Šviesų Mažėja.

Rausvu gobtuvu paslėpusi ilgas bangas, pasineriu į dieną esančią nakty. Nakvišos memuarai įstrigę spausdinimo mašinėlėje. Kaip rytai. Įstrigę saulės atminty.

Kaip ir tą rytą, kai Rugpjūčio rugiuose įstrigusios žiemos rankos smaugė iš mūsų prakaitą.

Ir kažkas mus valgė pusryčiams.

Rodyk draugams

Garsiau Už Žodžius.

Kai kontrolę gali užčiuopti pirštais.

Ir slysta ji, tarytum aliejumi ištepta. Slysta iš tavo akių. Kaip drysti, tu stebėti mane pro užuolaidomis neuždengtą langą. Veidrodinėmis akių duobutėmis, prarandu kontrolę tamsoje.

Neapsakoma. Neapibrėžiama. Tu to niekada nepatirsi. Tik aš, tik aš.

Plytomis dengtos lubos sugeria judesius. Skliautai girdi mano mintis, purpurines, krauju suteptas.

Ir žiūrėsiu į tave, plikam veidrodžio atspindyje, šypsodamasi piktais ketinimais.

Rodyk draugams

Šiandien Laikas Bėga Per Lėtai.

Kasdien atsibundu ir laukiu rytojaus.

Tas taksintis bardakas mano galvoje veda mane iš proto. Norėčiau šlapiais plaukais išeiti į lauką. Norėčiau, kad jie kvepėtų drėgnomis gatvėmis.

Paspaudžiu “Play” mygtuką ant savo krūtinės. Ir vėl mes kalbamės apie nereikšmingus random’us. Kodėl negalim tiesiog patylėti. Patylėti, kaip dabar tyli mano sąžinė.

Nemanau, vėlgi, kad tu galėtum mane suvaržyti. Nors žinau, kad norėtum. O aš tau ir leisčiau, visais kitais atvejais.

Aš noriu, kad bent tu mane basą neštum per sniegą.

Rodyk draugams

Juk Turi Atsibusti. Kadanors.

Kaip galima nesuklysti, kas rytą atmerkiant akis.

Kaip galima nesuklysti, jų išvis neužmerkiant. Klydai tu. Argi?

Plėšdamas violetinių marškinių sagutes…

Nepriprantu prie beiškylančių vaizdų vidurdienį. Pagaunu save panardinant veidą savo delnuose. Purpuriniais skruostais skrodžiant lietų. Lietus pas mane. Lietus pas tave. Jei dabar išeičiau į tamsą, ar būtumėm tam pačiam lietuje?

O mano ugnis, kuteno tavo nugarą. Klydai užsimerkdamas. Klydai atsimerkęs. Nes tada, tada užsidegė. Prakeiktai garsiai tiksintis laikrodis skaičiuojantis žarijas.

Du šaukšeliai cukraus. Kaip visada.

Rodyk draugams

Apgaulingai Saldžios Mėtos.

Žmonės turėtų būti gaivinantys, kaip pavasario vėjas.

Draugai turėtų būti kaip krintančios žvaigždės Rugpjūtį. Nepakartojami.

Tačiau jie kartojasi, kartojasi, kartojasi. Nuobodu ir nieko naujo. Kaip gyvatės, be rankų ir kojų, savo buvimu smaugia ir verčia plačiau atmerkti akis. Tarytum per akis galėtum įkvėpti daugiau oro…

Nepaaiškinamas noras, gatve einant, įsivaizduoti kaip sprogsta žmonių galvos. Skrenda, taškosi ant šaligatvio. Mėgstu savo vaizduotę.

Ji padeda išgyventi, kai norisi pirštus panardinti į kažkieno akių obuolius.

Mėtų arbata. Skanaus.

Rodyk draugams

Gražus Pyktis.

Pyktis atsiliepia lūpoms, kraujuoju į veidrodį. Tyška ant kriauklės krašto mano grožis. Net vanduo nenuplauna degančių pečių. Stiprios kavos skonis ant rankšluoščio.

Nušluostyk man veidą.

Tų mažų rausvų piliulių debesy, suvokiu tik iš kur kyla maži raudoni burbuliukai. Kosmosas lemputėse, apšviečia nuogus raktikaulius. Naktis degina labiau nei cigaretė, kurią su malonumu užgesinu į tavo delną. Karštom blakstienom ropoju pagalvei per veidą.

Būna, išeini į nieko nepažadėjusį vakarą. Šaltais dūmais padengtos gatvės priverčia plačiai atmerkti vokus. Mirksi šviesaforai, ritmą duoda kojom. Atvėsina užkaitusius plaučius, tas noras. Noras iškvėpuoti visą nerimą.

Rodyk draugams

Rausvos Auros Atsiradimas.

Atrodo, širdis plaka per greitai.

Atsitiktinumas tai, ar likimas. Bet ar svarbu? Filmas tai, ar realybė? Mano realybė. Šypsotis po vandeniu ne visi mokam. Regis, pakanka tik švelnaus gūsio deguonies. Ar oras gali užsiliepsnoti, taip kaip regis dega oda po karšto vandens srove. Ar gali užsiliepsnoti akys?

Stumiu paikas mintis. Tarytum nesvarbu su kuo patyriau tą liepsną. Su šypsena nenoriu gniaužti kumščių ilgesio. Noriu tik tikėti į naktį. Noriu tikėti į kitą savaitę, į kitą mėnesį. Noriu tikėti į ugnį.

Tyliai tyliai, aš laiminga nešioju savo ugnį gražių minčių dėžutėj. Ir deginu jas. Deginu kasdien.

Rodyk draugams

Nežinia Iš Kur, Nežinia Kodėl… O visgi.

Kartais, taip labai labai retai, būnu neapsakomai laiminga. Retai, retai. Bet taip nutinka.

Nėra nieko geriau, kaip už bemiegę naktį su gerom priežastim. Nėra nieko geriau, kai šypsena srūva per lūpų kraštus ir tu negali sustoti. Šypsais rytinei rudens saulei ir jauti kaip plaka tavo širdis. Atrodo, lyg būčiau kito žmogaus kūne, nes aš tokia laiminga nebūnu. Ir visgi, kaip kvaila, kai atrodo tokie menki dalykai padaro tokią didelę įtaką.

O gal visai ir nemenki…

Likimo pirštai ilgi, jie vogia tavo energiją, o po to nenuspėjant, padovanoja mintis. Tu spėlioji, ar viskas yra taip kaip turi būti.

Rodyk draugams