BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pamastymai


Odė Pūgai.

Pirmoji pūga. Turėtume būti kartu.

Apsikabinę, baltų paklodžių sūkury. Kol snaigės tyliai glosto namų stogus, turėtume glostyti vienas kitą.

Ausyse girdžiu girgždantį sniegą. Pirštų galiukuose- tavo širdies ritmą. O Tu, ar žinai, ką reiškia užmigti įsivaizduojant, kad esi šalia?

A Christmas Sanctuary : Photo:

Rodyk draugams

Nedrįsiu Svajoti Daugiau.

Nors persiplėšk.

Barstau prisiminimus vėjyje. Atsidariusi visus automobilio langus, leidžiu jam suvelti mano plaukus, mintis, emocijas ir viską kas liko. Saujomis taškau ašaras byrančias tiesiai į delnus. Leidžiu vakaro vėsai pasiimti visą tą karštį, visą tą aistrą, kurią užtaupiau per paskutinias kelias dienas.

Negaliu Tau pasakyti “taip”. Negaliu Jam pasakyti “ne”.

Baisiausia, jog atėjęs suvokimas, kad niekas, niekada nebebus taip kaip buvo- nieko nekeičia.

Žinau, visa savo esybe jaučiu, kad būsi tas kuris išslydo man iš rankų. Atleisk man, nes aš sau neatleisiu niekada…

Rodyk draugams

Netilpau Danguj.

Kai apglėbdavai iš nugaros, manydavau, kad tu- antidepresantas.

Norėjau šanso, su Tavim. Bet šis kelias per sudėtingas. Norėjau kaskart tave pamačius paskęsti Tavo glėbyje. Kaip žuvytė vandenyne jaučiaus, žiūrėdama į Tavo akis, iš apačios.

Man plyšta širdis.

Norėjau būt visa Tavo. Visą likusį gyvenimą prisiminsiu kaip kvepi. Kaip dainuoji. Kaip judi. Ir kaip žiūri į mane. Man negalima. Aš nemoku. Matyti ir negalėti Tavęs pabučiuoti- tragiška savižudybė.

Ir žudysiuos dar ilgai. Kasdien, kasnakt. Kaskart užuodusi Tavo kvepalus kažkur ore.

Žudysiuos, nes skausmas geriau nei jokio jausmo ten, kur vakar buvai Tu.

Rodyk draugams

Laidoju.

Tas momentas, kai vanduo tekantis iš dušo, užlieja mano galvą.

Ašaros susilieja su vandens srove. Aš pavargau. Man taip bloga.

Pasipūtę patinai. Kaip povai, išskleidę savo plunksnas rodote ir patys atsidžiaugt negalit. Norėčiau nupešiot tas plunksnas vieną po kitos, pincetu. Nes tiek skausmo, tik moteris iškęsti gali.

Darsyk prisimenu, pirmąjį kartą Tavo pirštams prisilietus prie mano odos. Užrasoję langai, senas BMW ir pirštų antspaudai bėgiojantys šonkauliais. Kas Tu, kodėl atėjai? Juk žinojai, kad išeisi.

O dabar mes stovime skirtinguose krantuose. Metu į vandenį degančius puslapius vasaros. Tamsoje gamintus, prieblandoje skaitytus ir kvepiančius mėtinėmis cigaretėmis. Juk matai? Matai kaip jie smilksta susilieję su tamsiu ir vėsiu vandeniu.

Aš nenoriu sakyti Sudie, bet palieku Tave- naktyje.

Rodyk draugams

Hide Your Lies.

Sienos turi ausis, o lubos turi akis. Aš žiūriu į jas, o jos atgal į mane.

Net kai nesiliečiu prie Tavęs, jaučiu tą elektrą, kuri teka tarp mūsų. Galime užsimerkti, nusigręžti, niekada nesugrįžti. Bet to kas buvo, nepakeisi. Nepamirši, nes nepamiršiu aš. Neleisiu Tau ramiai gyventi, neleisiu negalvoti.

Tą naktį, kai matei mano sužverėjusias akis, pasikeitė viskas. Iki tol buvusios atskirai ir pavieniui, mintys susipynė. Gali bėgti, kiek tik geidžia protas. Bėgsi ratu, o širdis nuves Tave atgal į miško pradžią.

Ar aš be Tavęs negaliu?

***

Krenta knygos, natos, užrašai. Ar viskas į ką Tave įdėjau, dabar dega mėlyna liepsna? Smilksta prisiminimai Birželio vėjyje.

Rodyk draugams

//Tostas.

Prisipažinsiu.

Ne kartą maniau, kad mes neišgyvensim. Ne kartą purčiau galvą,- ne, nieko nebus. Keikiau, verkiau, šaltai žiūrėjau. Ne kartą sakiau, kad mums ne pakeliui. Bandžiau bėgti, bandžiau Tave ignoruoti.

Ne kartą maniau, kad neištversim mūsų pykčių, mano kaprizų ir Tavo naivaus nežinojimo kaip mylėti. Pati žinodama ką darau, keldavau audras. Nes bijojau būti ne su Tuo. Norėjau greičiau, garsiau. Nenorėjau laukti. Norėjau būti pirma, uždariusi duris.

Pripažinsiu.

Dabar žinau. Kodėl visada sugrįžti. Kodel mane pakenti. Kodėl apsvaigusiomis nuo vynuogių akimis, manęs nebebijai. Aš laukiau ir tu sugrįžai dar kartelį. Geresnis nei bet kada. Gilesniu žvilgsniu, saldesnėmis lūpomis. Atviresne širdim. Už tai tave mylėsiu, tik šįkart be kaprizų.

Tik šįkart, žinosiu dėl ko kovoju.

Ir rodos, širdis pati išlips iš krūtinės.

Rodyk draugams

Kažkur Už Vaivorykštės.

Šlamštas. Daug šlamšto.

Tas beviltiškas jausmas dažnai apkartina pavasarį. Tas beviltiškas jausmas apima iki pirštų galų. Nervai dilgčioja po visą kūną.

Aš noriu. Aš taip stipriai noriu. Bet man vienai norėti nepakanka… Aš taip noriu neverkti. Ir man taip pikta. O iš pykčio man ašaros liejasi upeliais. Kodėl pasirenkame tylą? Tyla skaudina. Kalbėti nebeišeina, todėl rėkiame. Aš nežinau kaip mums padėti. O taip norėčiau… Norėčiau viską sudėlioti į vietas. Kodėl taip priešinies? Kodėl laikai mane ir nepaleidi? Visada tiek daug klausimų neatsakytų.

Dabar nėra rytoj. O rytoj bus jau vakar. O tu, ar planuoji mane vis dar mylėti poryt?

Rodyk draugams

Nemiegu.

Guliu Tavo glėbyje.

Tamsiame kambaryje, išryškėja Tavo veido bruožai. Toks ramus, atsipalaidavęs. Užmerkęs akis, tyliai kvėpuoji. Bet aš girdžiu, nes girdėti noriu.

Galvoju, ar jauti kaip neatsispiriu pirštų galais paglostyt Tau ranką. Kodėl miegi, o aš ne?
Galvoju apie mūsų blogą, mūsų gerą. Svajoju apie vietas, kurias dar aplankysim. Prisimenu kur jau buvom.
Vis prisimenu tas pirmąsias Tavo rožes.
O Tu, ar kada nors žiūri į mane miegančią?

Pagalvė sugeria ašaras. O aš norėčiau stipriai prisiglausti. Norėčiau pajudėti, bet sunki vyriška ranka jaukiai prispaudusi prie savęs. Bandysiu miegoti.

Ne. Negaliu. Atmerktom akim galvoju. Galvoju, kad dievinu kai vienu rankos mostu apkabini mane per liemenį ir prisitrauki arčiau. Kai išbučiuoji netikėtai.
Dievinu, kad supranti kas aš per paukštis, tačiau pykstu kai pamiršti. Nevalia pamiršti, kad Gulbės myli vieną kartą.
Tu vis dar tyliai, lėtai kvėpuoji, o aš gulėdama šalia nervuojuos. Tikiuosi mano vaikai turės Tavo akis.

Rodyk draugams

Paskendau Apgaulėj, O Rūkas Gražus.

Tu miegi naktimis. Ir Tavo dovanotos rožės jau nuvyto. Suvalgiau visus saldainius. O raudonus apatinius matys tik veidrodis, jaus jų nėrinius tik kita marškinėlių pusė.

Prisimenu, kaip dainuodavai kvailiodamas. Koks energingas būdavai rytais. Prisimenu, kaip tarp baltų paklodžių girdėdavau Tavo širdies tuksenimą. Negirdėjau ką sakė aplinkiniai. Negirdėjau ką sakei Tu. Žiūrėdavau į tas akis ir juokdavausi švelniai. Pirštų galais sukdavau ratus Tavo plaukuose.

Kažkur giliai, žinojau, kuo tai baigsis. Kažkur giliai, bijojau tiesos. Ir tos dienos, kai priversi mano kelius linkti iš skausmo. Nuojauta pernelyg stipriai skyrė realybę nuo fantazijos. O Tu buvai svajonė.

Dar neverkiau, nes nemaniau, kad svajonių reikia taip greit atsisakyti. Norisi kovoti. Bet dėl ko? Bijau išgirsti Tavo balsą, nes žinau- suklupsiu. Bėgs sūrus jūros vanduo iš akių. Bėgs pirštai link Tavo veido. Tiesa, kad visada buvome vieniši. Aš maniau, esi mano. O tu manei aš Tavęs nepaliksiu.

Visada buvome vieni, tačiau kartu būdami pamiršdavom paminėti tiesą… Aš paukštė padangių, skrisdama virš Tavo akių, būdavau per toli. Per toli jausti šaltuką kurį skleidė Tavo širdis. O tu rūkas virš miško, virš eglynų.

Suklaidinai ir net neatsiprašei.

Rodyk draugams

This Love Will Be The Death Of Me.

Kartais jaučiuosi tokia kvaila.

Vaikštau akimis paplūdusiomis ilgesiu ir širdimi pilna meilės. Bet į ją niekas neatsigręžia. Jos neprisimena atsibudęs vidury nakties.

Visada myliu žmones kuriuos mylėti jau yra per vėlu. Taip beprotiškai skaudu. Trokštu tik pilnatvės ir rankos ant pečių. Trokštu tik duoti save Tau ir nesigailėti, po velnių. Kodėl tai taip sunku? Stipriai užmerkiu akis- svaigsta galva. Norėčiau rėkti ir verkti balsu. Raudoti norėčiau. Nenoriu būti išgirsta, tad kūkčioju tyliai į delnus.

Kodėl visada sugrįžtat, kai jau būna per vėlu? Kodėl gyvenimas toks sušiktai nesąžiningas? Nenoriu, kad pasikartotų senai nusibodusi istorija. Bet mano norų niekas negirdi. Niekas nesiklauso anapus durų.

Sezonai keičiasi. Vis laukiu kažko naujo, tačiau Tu toks pat. Šaltas. O aš tokia pati bejėgė. Tikėjau Tavo žodžiais, bet veiksmų nežiūrėjau… Nebeturiu ką pasakyti, nebeturiu vietos pykčiui ir nusivylimui.

Liko tik laikas ir liūdesys srūvantis tarp kaulėtų pirštų.

Rodyk draugams