Kiss Kiss, Bang Bang

O gal turėjai būti mano gurkšnis gėlo vandens?

O gal turėjai būti vienas rožinis rytas? O gal tik viena, drėgme kvepianti naktis? Kodėl pajutę laisvę mes krentame dar skaudžiau? Kodėl gulbės taip myli tvirtus kaklus. Kas atsakys?

Juk nesakiau, kad esi nauja pradžia- nors taip ir atrodė tada- girdint Tavo balso tembrą. Kažkur man ant raktikaulių. Nors ir esi tik vėjas vėsus karštą vasaros rytą. Nors ir akių spalva tapo nesvarbi, ji vistiek buvo mėlyna. Kodėl tądien buvai ten, kur buvau aš? Kodėl tądien tokios saldžios buvo Tavo lūpos? Kodėl bučiuoti pasirinkai būtent manąsias? Neromantiškai, tačiau vėsai vis vien nutūpus ant mudviejų pečių, žaidėm žaidimus neatsakingus.

Gyvenimas dėlioja kaip panorėjęs, žingsnius. Mes pavargę maži nevykėliai, planuojam rytojų. Saulė kyla ir leidžiasi, o apie vidurdienį juokiasi. Juokiasi pamačiusi mūsų užsispyrimą būti kvailais, užsispyrusiais ir beviltiškais.

Kiekvienas pirmas kartas, iš tiesų jau buvo. Kiekvienas netikėtumas, iš tiesų tiesiog apdulkėjusios nuojautos nepaliestas. Kartais likimas, o kartais sėkmė, sumąsto pastatyti du nepažįstamuosius vienas prieš kitą. Tik tam, kad pajustum tą netikėtumo galią.

“…Nes kiek beturėsi, kiek begalėsi, kiek bematysi, kiek benorėsi, kiek bekalbėsi -
Viską su visais per pusę dalintis turėsi…”

Lietaus nuplautom gatvėm, skubėjom. Sakiau lėčiau, o Tu tik spaudei mano ranką savo delne. Kas Tu? Kas aš? Ir ką sako mums naktinis Vilnius? Kodėl gaivus oras taip jaudina? Kodėl sustoji manęs pabučiuoti? Tuščios aikštės ir mirksintys šviesoforai.

Kas Tu? Kas aš? Kodėl Tavo pečiai apglėbti mano pirštų? Užgęsta šviesa, bet rytas pro langą skverbiasi. Nuo minios triukšmų pabėgę, išsiliejam į kambario sienų tylą.

Žinau kas Tu. Tu dar vienas kvapas. Kvapas vyriškos kolekcijos. Persekios jis mane visą likusį gyvenimą. Primins tą rytą, kai eidama namo, užuodžiau Tave savo plaukuose.

Kas aš?..

Garsi muzika plėšo kolonėles. Ranka iškišta pro automobilio langą. Skrodžiantys vėją pirštai sekundei pamiršta apie sezono kaitrą. Nosis užuodžia lietų, tačiau akyse rožinis dangus. Grąžinu ranką sau prie veido. Ji vėsi, gaivi. Tada paliečiu savo šlaunis ir net krūpteliu. Vėsūs pirštai pašiurpina odą. šimtas kilometrų tarp dvejų namų, tarp dvejų mano gyvenimų. Atlošiu galvą ir leidžiu vėjui  sujaukti mintis. Tos kelionės. Tik aš ir kelio juostos. Dažniausiai, besileidžianti saulė kažkur lango kampe. Kaip aš ilgiuosi tų vakarų, kai mintyse klykiu “Namo!!!”, tačiau už viską labiausiai nenoriu baigti kelionės ten. Norėčiau bųti įstrigusi tame laike, tame sezone, tame kaitros išvargintos dienos vakare. Kai dangus nusispalvina pastelinių kreidučių spalvomis, kai pasiekusi tašką B geriu mėtų arbatą. Kai pirštų galais liečiu šiltas balkono plyteles, o pakėlusi galvą pajaučiu virš miesto kabančią karščio bangą. Ilgiuosi paprastumo cigaretėj ir to jausmo, kad viskas teka sava vaga.

Kartais bandau viską sudėti iš eilės. Kada viskas pradėjo kristi iš rankų? Kada tiksliai, pradėjau kristi žemyn? Kada, veidas po veido, atėjo nusivylimai? Atrodo, moku už tai, kad buvau per gera. Atrodo, moku už tai, kad buvau per arti. Šiandien galiu pasakyti- netikiu, kad egzistuoja normalūs santykiai. Mano pasaulėlyje reguliarumo nėra. Tarsi bijau ištarti- nebetikiu į meilę. Tfu, kokia banalybė- būtinai kas nors pasakys. O aš jos ilgiuosi. Ilgiuosi švelnumo, paprastumo ir saldžių romantikos protrūkių. Na tokių- kurie verčia didžius cinikus truputėlį susivemti į delnus. Tačiau manieji balti balandžiai verkia. Kol neateis ir neįrodys, kad yra kitaip… Vis klausinėju savęs, vėlyvais vakarais- ar tikrai aš nesapnuoju, ar aš tikrai viena? Nesapnuoju- šis košmaras realus. Nuvertėjusios draugystės bei nauji veidai, neužsibūnantys ilgai.*

Ir vienišų namų tyla, bus paskutinė muzikos nata.

*Nors trumpam, mažam raudonų šešėlių kambarėly- pasigamink naujų prisiminimų.

Velnias raudona suknele.

Mes dar pasimatysim. Iki tol, sukeltais, suveltais ir susitaršiusiais plaukais vaikščiosiu nakties draugijoj. Lėtai velkant kojas, žingsniais link tavęs. Matau, kaip žiūri į mane. Erzinti man patinka. Žadinti Tavo apsimiegojusias mintis patinka. Atbukęs žvilgsnis, sustoja ties mano akimis. Griebęs už liemens, pastūmęs į kampą, palinkęs visu kūnu… Ak, Tavo jauni pirštai ir nesužalotas nuoširdumas. Tiksliau, nuoširdus nesupratimas. Net garsiai sau pasakęs, o manęs paklausęs- vistiek atsakymo nesurasi.

Nebus atsakymų ir Tavojo smalsumo patenkinimo. Iki sekančio karto ir Tau dar nematytos suknelės.

Kartais pakanka uždaryti duris.

Tereikia uždaryti jas visas. Ir tą momentą pajunti koks vienišas ištiesų esi… Tą momentą verta prisiminti, neužmiršti. Manei, vileisi, tikėjaisi? Pagalvok dar kartą, mielas patiklus žmogau.

Kojoms besimaskatuojant tarp lovos ir grindų, norėčiau pamatyti pirmąjį Gruodžio sniegą.

Pirštų galams pagaliau pasiekus vėsias namų grindis, suprantu pagaliau. Kol kvėpuosiu šiuo tirštu oru, tol nemiegosiu. Nemiegosiu, kol neišeisiu į melsvą Vilniaus vienatvę. Negali būti, sako. Negali miesto gatvės būti tuščios. Kartais vien savo žingsnius girdėti būna gana.

Pavargau įtikinėti Tave. Pavargau įtikinėti, kad esu verta, kad esu gera. Pavargau įtikinėti save. Pavargau galvoti, kad galiu įveikti norą būti šalia. Įveikti- ne. Todėl nebekovosiu, nebekariausiu, o tiesiog paleisiu. Daugiau nieko nesakysiu ir į Tavas akis nebežiūrėsiu.

Ir kai vidurnaktį mes susitiksim, sučiaupęs lūpas į mane spoksosi ir tikėsies. Tačiau prielaidos jau bus pasiekusios limitą. Ir nebebus manęs šalia, sekantį rytą.

Žinant mūsų storiją. Žinant Tavo rankas. Žinant mano pomėgį analizuoti.

Kartais jaučiu kaip valgai mane iš vidaus. Tau net nežinant, turbūt. Šviesos greičiu pajudėjus į priekį, garso greičiu atitrauki rankas. Žinai geriau nei aš, turbūt. Pažadėjusi išsiaiškinti Tavo paslaptis, žūtbūt. Įsitvėręs savęs ilgai neišbūsi.

Kodėl geros moterys visada renkasi tuos, kuriuos pasiekti yra bevei neįmanoma? Beveik, sakau, nes jei būčiau žinojusi- būčiau išspjovusi. Nors suprantu pagaliau, kad tai ne AŠ. Jei tik norėtum- turėtum. Daug beprasmių žodžų, kurių Tu niekada neišgirsi, turbūt.

Plaunu indus, juokiuosi pati iš savęs.

O gal ir iš Tavęs. Juokas ir atodūsis palydi Tavo vardą, Tavo veidą. Manau esu priklausoma nuo būtent tokio liūdesio formos. Niekaip negaliu atsibusti iš komos. Tyliai kvėpavai man į plaukus, o aš pūčiau dūmus į Lapkričio šaltą dangų. Stovėdamas šalia Tu jautei… Juk jautei.

Švelniai tragiškos naktys dviese. Ant pirštų suskaičiuočiau, jas primena vėsa. Kodėl stabdai savo rankas? Kodėl stabdai dviejų upių vagas?

Sedėjai kaip pririštas, nesugebėjai pažvelgti mano pusėn. Burbtelėjęs, išsigandai savęs. Matyt matei į ateitį, kas mudu būsim.

Buvom, galėjom būti. Pats juk pasmerkei mus žūti…

Daina, pažodžiui apibūdinanti kaip jaučiuosi.

Dienos atrodo kaip naktys. O mintys sukasi kaip Žemė, aplink savo ašį.

Pilkos dienos, pilki vakarai. Ar gali pasakyti, kad viskas gerai? Galva sprogs, tuoj tuoj. Aplaižyk devintą kalibrą, nes rodos taip gyvenimas matuojamas. Nejausti šilumos, tik nuovargį. Rožinės piliulės, nepadedančios naktimis. Imunitetas ar tiesiog tirpstančios smegenys? Kodėl leidžiu sau griauti tas sienas ir griūti kartu? Kodėl aš kenčiu, kodėl nemyliu?

Pati sau karys, pati sau ledinė širdis. Pasmaukit kas nors, mano mintis.