Kiss Kiss, Bang Bang

Velnias raudona suknele.

Mes dar pasimatysim. Iki tol, sukeltais, suveltais ir susitaršiusiais plaukais vaikščiosiu nakties draugijoj. Lėtai velkant kojas, žingsniais link tavęs. Matau, kaip žiūri į mane. Erzinti man patinka. Žadinti Tavo apsimiegojusias mintis patinka. Atbukęs žvilgsnis, sustoja ties mano akimis. Griebęs už liemens, pastūmęs į kampą, palinkęs visu kūnu… Ak, Tavo jauni pirštai ir nesužalotas nuoširdumas. Tiksliau, nuoširdus nesupratimas. Net garsiai sau pasakęs, o manęs paklausęs- vistiek atsakymo nesurasi.

Nebus atsakymų ir Tavojo smalsumo patenkinimo. Iki sekančio karto ir Tau dar nematytos suknelės.

Kartais pakanka uždaryti duris.

Tereikia uždaryti jas visas. Ir tą momentą pajunti koks vienišas ištiesų esi… Tą momentą verta prisiminti, neužmiršti. Manei, vileisi, tikėjaisi? Pagalvok dar kartą, mielas patiklus žmogau.

Kojoms besimaskatuojant tarp lovos ir grindų, norėčiau pamatyti pirmąjį Gruodžio sniegą.

Pirštų galams pagaliau pasiekus vėsias namų grindis, suprantu pagaliau. Kol kvėpuosiu šiuo tirštu oru, tol nemiegosiu. Nemiegosiu, kol neišeisiu į melsvą Vilniaus vienatvę. Negali būti, sako. Negali miesto gatvės būti tuščios. Kartais vien savo žingsnius girdėti būna gana.

Pavargau įtikinėti Tave. Pavargau įtikinėti, kad esu verta, kad esu gera. Pavargau įtikinėti save. Pavargau galvoti, kad galiu įveikti norą būti šalia. Įveikti- ne. Todėl nebekovosiu, nebekariausiu, o tiesiog paleisiu. Daugiau nieko nesakysiu ir į Tavas akis nebežiūrėsiu.

Ir kai vidurnaktį mes susitiksim, sučiaupęs lūpas į mane spoksosi ir tikėsies. Tačiau prielaidos jau bus pasiekusios limitą. Ir nebebus manęs šalia, sekantį rytą.

Žinant mūsų storiją. Žinant Tavo rankas. Žinant mano pomėgį analizuoti.

Kartais jaučiu kaip valgai mane iš vidaus. Tau net nežinant, turbūt. Šviesos greičiu pajudėjus į priekį, garso greičiu atitrauki rankas. Žinai geriau nei aš, turbūt. Pažadėjusi išsiaiškinti Tavo paslaptis, žūtbūt. Įsitvėręs savęs ilgai neišbūsi.

Kodėl geros moterys visada renkasi tuos, kuriuos pasiekti yra bevei neįmanoma? Beveik, sakau, nes jei būčiau žinojusi- būčiau išspjovusi. Nors suprantu pagaliau, kad tai ne AŠ. Jei tik norėtum- turėtum. Daug beprasmių žodžų, kurių Tu niekada neišgirsi, turbūt.

Plaunu indus, juokiuosi pati iš savęs.

O gal ir iš Tavęs. Juokas ir atodūsis palydi Tavo vardą, Tavo veidą. Manau esu priklausoma nuo būtent tokio liūdesio formos. Niekaip negaliu atsibusti iš komos. Tyliai kvėpavai man į plaukus, o aš pūčiau dūmus į Lapkričio šaltą dangų. Stovėdamas šalia Tu jautei… Juk jautei.

Švelniai tragiškos naktys dviese. Ant pirštų suskaičiuočiau, jas primena vėsa. Kodėl stabdai savo rankas? Kodėl stabdai dviejų upių vagas?

Sedėjai kaip pririštas, nesugebėjai pažvelgti mano pusėn. Burbtelėjęs, išsigandai savęs. Matyt matei į ateitį, kas mudu būsim.

Buvom, galėjom būti. Pats juk pasmerkei mus žūti…

Daina, pažodžiui apibūdinanti kaip jaučiuosi.

Dienos atrodo kaip naktys. O mintys sukasi kaip Žemė, aplink savo ašį.

Pilkos dienos, pilki vakarai. Ar gali pasakyti, kad viskas gerai? Galva sprogs, tuoj tuoj. Aplaižyk devintą kalibrą, nes rodos taip gyvenimas matuojamas. Nejausti šilumos, tik nuovargį. Rožinės piliulės, nepadedančios naktimis. Imunitetas ar tiesiog tirpstančios smegenys? Kodėl leidžiu sau griauti tas sienas ir griūti kartu? Kodėl aš kenčiu, kodėl nemyliu?

Pati sau karys, pati sau ledinė širdis. Pasmaukit kas nors, mano mintis.

Net nežinau ką sau pasakyti.

Viskiu sulaistytos naktys, tamsiais lęšiais paslėptos dienos. Plaukai prisigėrę Spalio oru. Palikau Tau ant pagalvės venatvės aromatą. Flash back’ai, kompromatas. Trys dienos, pamiršt tikrovę kaip blogą sapną.

Suprask, mielasis, kas buvo vakar. Prisiminki datą. (Nes ryt Tave mylėsiu, kaip naują porą batų).

Kaip likimas- pasivaidensiu tarpdury, atsigręšiu, pažvelgsiu tiesiai į Tavo akis.

Smegenys kurs iliuzijas ir déjà vu. Lūpos nubučiuotos nakties krauju, saujomis gersiu vyną Tavo vardu. Vaidensiuos Tavo virtuvėje, duše ir miegamajam. Virš lovos ant lubų, languose ir sapne Tavąjam. Springsi kava rytine, ne jau manei tai bus kartas paskutinis? Juokas ir juodi apatiniai.

Nėriniai, kuriems niekaip neatsispyrei.

Atsiprašau, kad man rūpėjo. Atsiprašau, kad buvau šalia kai tau to visai nereikėjo.

Statistiniai trukdžiai, lengvas juokas iš savęs. Mintys skrieja kilometrais per valandą, o realybė nespėja pasivyti. Sidabru pasidengę rudeniniai debesys ir ramybės pilni delnai. Pasistiebusios medžių šakos ir noras sugrįžti per vėlai. Per vėlai pastebėsi nykumą, tylumą, tuštumą.

O stiprios moteriškos rankos laikys jau kito žvėries kaklą.

Būtina klausytis.

Kurių atsisakyti?

Abi pusės tempia vienodai. Noras pasilikti, toliau kurti ugnį prigesusios dienos šešėliuose. Noras pliūkštelti į šaltą vandenį ir kūnu jį sušildyti. Rutina, langai purvini ir tas pats skambesys ausyse. O vėjui plaikstant kirpčius, šypsausi. Suvirpa nugaros slanksteliai, suvirpa blakstienos. Kažkur giliai pasąmonėj, rankomis gniaužiu plaukus šviesius. Pilni delnai, nors rodos neužtenka. Neužtenka valandų nakties, neužtenka prisiminti. Ta pati pasąmonė rezga neįtikėtinus voratinklius. Lūpos pasiklydusios ieškojo tiesos, ieškojo atsako. Prisirpusios lyg mano atmintis, bučiavo kaklo linkius gatvės šviesų apšviestus.

Pasiduodu laikui ir jo pokštams.