BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Odė Pūgai.

Pirmoji pūga. Turėtume būti kartu.

Apsikabinę, baltų paklodžių sūkury. Kol snaigės tyliai glosto namų stogus, turėtume glostyti vienas kitą.

Ausyse girdžiu girgždantį sniegą. Pirštų galiukuose- tavo širdies ritmą. O Tu, ar žinai, ką reiškia užmigti įsivaizduojant, kad esi šalia?

A Christmas Sanctuary : Photo:

Rodyk draugams

Sau. Ir Tau.

Pamenu, kaip tąkart mane tarpdury pabučiavai. Dabar praeini pro mane, lyg nė nebūčiau mačius tų akių.

Tikiu, kad būnant vienam tau sukasi galva. Kad blyksniai prisiminimų trukdo tau vairuoti. Kad blyksniai prisiminimų trukdo tau kvėpuoti.

Pamenu, kaip tąkart lyjant lietui stovėjome po skėčiu susiglaudę. Kol visi bėgo ir skubėjo- mes juokėmės. Laikas buvo tarytum sustojęs, tik mudviems.

Tik slapčiausi, juodžiausi velniai manyje žino- pasiilgau.

Jie nori, kad atbėgčiau pas tave nakčia. Tyliai tyliai. Kaip Laumė bėgčiau pas tave basomis. Per miškus, gatves ir laukus. Tik jei kas duotų šansą išlaikyti paslaptis. Tik jei neturėčiau sąžinės.

Lady of the Lake,:

Rodyk draugams

Nedrįsiu Svajoti Daugiau.

Nors persiplėšk.

Barstau prisiminimus vėjyje. Atsidariusi visus automobilio langus, leidžiu jam suvelti mano plaukus, mintis, emocijas ir viską kas liko. Saujomis taškau ašaras byrančias tiesiai į delnus. Leidžiu vakaro vėsai pasiimti visą tą karštį, visą tą aistrą, kurią užtaupiau per paskutinias kelias dienas.

Negaliu Tau pasakyti “taip”. Negaliu Jam pasakyti “ne”.

Baisiausia, jog atėjęs suvokimas, kad niekas, niekada nebebus taip kaip buvo- nieko nekeičia.

Žinau, visa savo esybe jaučiu, kad būsi tas kuris išslydo man iš rankų. Atleisk man, nes aš sau neatleisiu niekada…

Rodyk draugams

Netilpau Danguj.

Kai apglėbdavai iš nugaros, manydavau, kad tu- antidepresantas.

Norėjau šanso, su Tavim. Bet šis kelias per sudėtingas. Norėjau kaskart tave pamačius paskęsti Tavo glėbyje. Kaip žuvytė vandenyne jaučiaus, žiūrėdama į Tavo akis, iš apačios.

Man plyšta širdis.

Norėjau būt visa Tavo. Visą likusį gyvenimą prisiminsiu kaip kvepi. Kaip dainuoji. Kaip judi. Ir kaip žiūri į mane. Man negalima. Aš nemoku. Matyti ir negalėti Tavęs pabučiuoti- tragiška savižudybė.

Ir žudysiuos dar ilgai. Kasdien, kasnakt. Kaskart užuodusi Tavo kvepalus kažkur ore.

Žudysiuos, nes skausmas geriau nei jokio jausmo ten, kur vakar buvai Tu.

Rodyk draugams

Bad For You.

Elektra tarp mūsų.

Sakai, kad prakaituoja delnai, kažkas čia ne taip.

Pagavę vienas kito žvilgsnius, žaidžiam žaidimus. Senus, gerus, žinomus. Tu į kairę, aš į dešinę, o man nusisukus, žinau kad žiūri. Šypsais Katino Češyro šypsena, rodydams visus baltus dantis. Kadaise buvau gera mergaitė. Būsiu blogesnė, tik tavo rankoms apglėbus iš nugaros. Kodėl? Kodėl viskas taip, kaip filmuose. Juk gyvename, tai čia.

Kur skaudinam vieni kitus, kad būtume laimingi.

Rodyk draugams

Laidoju.

Tas momentas, kai vanduo tekantis iš dušo, užlieja mano galvą.

Ašaros susilieja su vandens srove. Aš pavargau. Man taip bloga.

Pasipūtę patinai. Kaip povai, išskleidę savo plunksnas rodote ir patys atsidžiaugt negalit. Norėčiau nupešiot tas plunksnas vieną po kitos, pincetu. Nes tiek skausmo, tik moteris iškęsti gali.

Darsyk prisimenu, pirmąjį kartą Tavo pirštams prisilietus prie mano odos. Užrasoję langai, senas BMW ir pirštų antspaudai bėgiojantys šonkauliais. Kas Tu, kodėl atėjai? Juk žinojai, kad išeisi.

O dabar mes stovime skirtinguose krantuose. Metu į vandenį degančius puslapius vasaros. Tamsoje gamintus, prieblandoje skaitytus ir kvepiančius mėtinėmis cigaretėmis. Juk matai? Matai kaip jie smilksta susilieję su tamsiu ir vėsiu vandeniu.

Aš nenoriu sakyti Sudie, bet palieku Tave- naktyje.

Rodyk draugams

Hide Your Lies.

Sienos turi ausis, o lubos turi akis. Aš žiūriu į jas, o jos atgal į mane.

Net kai nesiliečiu prie Tavęs, jaučiu tą elektrą, kuri teka tarp mūsų. Galime užsimerkti, nusigręžti, niekada nesugrįžti. Bet to kas buvo, nepakeisi. Nepamirši, nes nepamiršiu aš. Neleisiu Tau ramiai gyventi, neleisiu negalvoti.

Tą naktį, kai matei mano sužverėjusias akis, pasikeitė viskas. Iki tol buvusios atskirai ir pavieniui, mintys susipynė. Gali bėgti, kiek tik geidžia protas. Bėgsi ratu, o širdis nuves Tave atgal į miško pradžią.

Ar aš be Tavęs negaliu?

***

Krenta knygos, natos, užrašai. Ar viskas į ką Tave įdėjau, dabar dega mėlyna liepsna? Smilksta prisiminimai Birželio vėjyje.

Rodyk draugams

Paskambink Man.

Bet prieš tai, išplėšk man iš krūtinės. Ji per daug spurda, per dažnai dreba ir tiesiog mane kankina.

Praeitam gyvenime matyt buvau drugelis. Kol Tavęs nepamatysiu, matyt protas nesuvoks to, ką suvokia širdis. Visa tai tikra, visa tai realu. Ugnis traukia, norisi skristi tiesiai į ją.  Žaidi su degtukais, o po to niršti nesugebėdamas jos užgesinti.

Kareivio batai nepadės, ugnis apėmusi per didelį plotą.

Rodyk draugams

Plieninės Širdys.

Gyvenu akimirkomis.

Tu atbėgai, aklas kaip kačiukas. Link tos, kuri šaukė Tavo vardą. Ar tai rojus, ar skrydis į ugnį?

Gyvenu akimirkomis. Pasiemei tai kas mano, o man palikai tik pilką megztinį su savo kvapu. Užmerkusi akis, jaučiu vėją, vėsinantį karštas ašaras. Mintimis atsiduriu mūsų pamėgtoj tamsoj, šalia vandens. Sukasi planetos aplink mus, o mes lyg sustingę laike. Nesinori girdėti kaip tiksi laikrodžio rodyklės. Nesinori tikėti, kad dienos be Tavęs, taip greitai bėga…

Juk žinai, kad kasnakt lengvai bučiuoju Tavo sunkius vokus.

Jei vien noro užtektų, nebūtų sudaužytų širdžių.

Rodyk draugams

Nes Antarktida.

Tamsiai žalioj miško tamsoj Tavo veidas atspindi žvaigždes.

Nors pirštai sustirę, viduje verda nekantrumo arbata. Kodėl Tavo galva mano glėby, o mano rankos nedrąsiai glosto? “Juk aš ne robotas”.

***

Akims sužvėrėjus, kūnams susipynus- kibirkštys. Tu esi vienintelis, kuris mane mato. O aš vienintelė, kuri žiūri į Tave. Pavargusios rankos, bet apglėbia jos kaip medžioklinis Winchester’is. Šaltu ledu pasidengęs, pasislėpęs. Bet taikinys susirado Tave pats.

Ar taip sunku priglusti, prie norinčių Tave atitirpdyti?

Š’g.

Rodyk draugams