BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Lapkritis 2009

You are browsing the archives of 2009 Lapkritis.

Pliusai/Minusai arba Kaip aš kartais jaučiuosi.

Taip, šiandien vėl jį mačiau. Tą, kuriam pasakiau “Goodbye” prieš keletą savaičių. Tą, kurio širdį pavogiau ir deja, panaudojusi savo tikslams, įdėjau atgal į baltinių kišenę, patapšnojusi delnu per krūtinę. Sorri. O gal net ne…

Keista. Žmogus trykšta džiaugsmu, pakelia mane nuo žemės, apčiupinėja šąlančias rankas, ir atiduoda savo pirštines. O aš nieko nejaučiu. Tiesiog gera jį matyti, kaip senai matytą draugą. Pastūmėm vienas ant kito, sarkastiškai žinoma. Ir viskas ok. Tik eidama šalia jo, aš galvojau, kaip gerai būtų jausti ką nors Jam. Bet nieko. Ta prasme, kaip norėčiau ištiesų pajusti ką reiškia kai nuo žemės pakelia mylimas žmogus. Čiūju, teks dar palaukti.

Produktyvus savaitgalis. Nauja foto technika, meet’as, keli nudirbti darbeliai sesijos labui, ir ryt, tiksliau jau šiandien, keli mano kursiokai/draugai atvarys pas mane į Kauną. Smagu bus juos nekauniečius kraupinti rajoninėm peripetijom ir kaimynų žlugusiais veidais. LOL.  Nežinau kaip paaiškinti, kokia dabar mano nuotaika. Lyg gera, lyg liūdna. Kalėdų madnessas prasideda, kol kas dar nenervina, kol kas jauku ir gražu matyti išpuoštas miesto gatveles. Bet liūdna, kad niekam negaliu to papasakoti, tuom pasidalinti. Eiti rankom susikibus per alėją, ir laukti sniego.

Rodyk draugams

Satelitai širdyje.

I’m a satellite heart, lost in the dark.

And I’ll be true to you.

Rodyk draugams

Some days must be dark & dreamy.

Einu rajono gatve. Gatvės žibintų šviesos slepiasi tarp medžių. Ausyse skamba audio. Ir ta muzika verčia pakelti akis nuo grindinio ir apsižvalgyti. Žengiu tolygiais žingsniais, tarp tų vienodų-daugiaukščių-daugiabučių- daugialangių pastatų. Einu pro eiles jų, ir negaliu atplėšti akių. Auštas po aukšto, langas virš lango. Visų šviestuvai toje pačioje vietoje. Visų televizoriai rodo tą patį kanalą. Visi tokie skirtingi esam, drybsom ant savo sofų-lovų-fotelių, tačiau tas vaizdas užburia. Blykčiojančios televizoriaus šviesos tarytum susilygina su mano ausinėse skambančiu ritmu. Tarytum audiovizualiniai žaidimai. Žaidžia mano nuotaika.

Susikišu šąlančias rankas į kišenes. Akimis nulydžiu kažkieno susikūprinusią figūrą. Ranka stipriai apglėbiu dujų balionėlį. Aš ne naivi. Jei ir reikėtų vaikščioti šiomis gatvėmis visą likusį gyvenimą, aš vistiek nepasitikėčiau. Nepasitikėčiau suskaičiuotom grindinio plytelėm, nepasitikėčiau tamsiais tarpais. Nepasitikėčiau jūsų veidais.

Likus apytiksliai dvidešimčiai žingsnių iki durų, užsirūkau ritualinę cigaretę. Nugara atsiremiu į laiptinę. Lėtai išpučiu pirmąjį savo dūmų kamuolį, ir pastebiu figūrą, kuri mane stebi iš namo priešais. Jis sinchronizuotai kilnoja cigaretę prie lūpų. Naglai iškvėpiu dūmus į jo pusę. Žinau, jie jo nepasieks. Bet dabar Jis mane stebi, tik iš vidaus. Kaip stebėjau aš jus…

Rodyk draugams

Žmogui trūksta šilumos.

Vilnius is a boring city, when everyone’s sick.

Ta sušikta epidemija. Ta panika įlipus į autobusą prisiliesti prie bet ko. Visi giriasi kuo aukštesnėm temperatūrom, kriuksi nenorėdami garsiai kosėti ir sulaukti smerkiančių žvilgsnių. Kada visas šitas šūdas pasibaigs, sakėt?

Norisi taškytis, baigiu išprotėt. Esu viena namie, šeštadienio vakarą ir sakau, nieko gero tai neatneš.

Rodyk draugams

Paskutinė daina.

Mano gyvenimas paskutiniu metu buvo/yra pamišėliškas. Sirgau, ir iki šiol varvančios nosies neišsigydžiau. Bet tai nebuvo jau taip blogai. Buvau namie, pas tėvus, leidžiausi lepinama, mylavau savo pūkų kamuoliuką, mamai nematant išsprukau į balkoną ir paveikslavau ūkanotus namų stogus. Jis rašė kelias sms, numesdamas šen bei ten užuolankas. Bet man tai buvo dzin. Net nebeatrašiau.

Ir iš tiesų, prieš mėnesį ar net daugiau svajojau kaip niekas nepis proto, kaip galėsiu pasinerti į savo mėgstamus dalykus, ir džiaugtis laisve. O čia vėl tai užsinorėjau įsisupt į meilių-seilių liūną. Ir kam? Na taip, taip, drugeliai pilve, raudonis skruostuose. Bet tai ateis su laiku. Kai reikės. O dabar užuot niurzgėjusi dėl vienatvės, turėčiau ja naudotis. Išsunkti viska ką tik įmanoma iš nelabosios. Įgyvendinti visus užslėptus projektus, išnaudoti 24 valandas kurios man duotos. Ir nepasiduoti rutinai.

Nors gerai kartais prisiminti kas yra jausmai kitam. Ir aš jų lauksiu.

Rodyk draugams

Iki Kaulų Smegenų.

Im sorry, so sorry that I called you, because I was lonely.

O išgirdau apgirtusį balsą, sapaliones apie praeitį, ateitį, ir tiesiai šviesiai, nebūtį. Kurios nebus, nebus, nebus.

Aš pavargau. Tikrai labai pavargau. Nuo kvailų žmonių. Nuo vaikinų kurie mano žiną ko man reikia. Nuo rutinos, kuriai mano organizmas kaip išmanydamas priešinasi. Pavargau gyventi viena. Pavargau būti toli nuo triukšmo prie kurio esu pripratusi. Per toli jis, per toli nuo manęs. Greičiau ateitų Gruodis. Tada vyks persikraustymas. Vis šis tas naujo… Nukrypau nuo temos.

Jaučiuosi prislėgta lietaus, šalčio, vienatvės, slogos. Ir kodėl gyvenime taip yra, kad kai tampi single tai pradedi vis dažniau pastebėti poras, susikibusias rankomis, poras susiglaudusias po skėčiais? Visur jie. Tie laimingi, besišypsantys, besibučiuojantys žmogai. Ir aš pavydžiu. Baltu pavydu dažniausiai. Na kartais būna, kad norisi besibučiuojančius prie kasos balandėlius, nupisti nuo vaizdo. Bet dažniau aš nusišypsau, ir linkiu sau to paties…

Pavargau būti talpinama į rėmus. Draugų, tėvų, ir t.t., ir pan. Kad man jau/dar tik 21, kad jai nereikia berno/arba ir kaip tu gali be vaikino? O kur ta riba, kurią pati nubrėžiu? Kada ateina tas laikas, kai aš nusprendžiu reikia man santykių, nereikia. Kažkodėl jaučiu praradusi tą teisę. Nes visi diktuoja šias madas už mane. Taip, norėčiau sutikti žmogų kuris mylėtų mane tokią kokią esu, su kuriuo sutiktų mano charakteris, ir dėl kurio būtų rami širdis. Tačiau, žinant realybę, tai vargiai ar greitai nutiks. Tai kodėl esu teisiama kitų už nebaimę sakyti- jei man negerai, nebūsiu. (?)

I’d rather be alone.


Rodyk draugams

Geresnės dienos ne už kalnų. Aš tikiu.

Been holding this pain inside for so long
Though the rain never goes away
They say I should leave these streets behind me
But it’s so hard to escape
Oh lord please send me an angel
To lead me out of this place
Take me away, far away to better days

Stengiuosi būti stipri.


Rodyk draugams

It’s Getting Late.

Šią savaitę savaitgalis išėjo pasivaikščioti, ir laiku nesugrįžo. Turėjo sugrįžt penktadienį, bet iki šiol neparsirado. Jaučiuosi pasiklydus laike, ir paroje. Dienos ir naktys- tokios pačios. Savaitės dienos taip pat. Žinau kad taip bus bent jau iki antradienio. Tada galėsiu ramiai išmiegoti visą naktį. Tačiau vistiek jaučiuosi apgauta. Kur dingo mano savaitgalis? Reikės atsigriebti…


Rodyk draugams

Coffee & Cigarettes.

…Tu man esi beprotiškai gražus. And you probably will never be mine

Nežinau, galbūt tai ruduo, žiema, išsiskyrimas, ar velniasžinokas. Imu jausti stiprią simpatiją žmogui kurio net nepažystu.  Na matau jį beveik kiekvieną dieną. Droviai nudelbiu akis vos jį pamačius. Ir tik vakar sužinojau jo vardą. Atsitiktinai.

Stiprūs vyriški veido bruožai įrėminti griežtais akinių rėmais. Žinot, kaip būna, tokie žmonės kuriems akiniai taip žiauriai žiauriai tinka? Jį tai padaro tokį nerealiai patrauklų. Trumpas plaukų kirpimas. Stiprios vyriškos rankos. Kažkokia aura, kuri nežmoniškai mane traukia. Negaliu paaiškinti iš kur šitas žavesys, tačiau man patinka taip jaustis. Nors ne, nepatinka. Nes žinant mano laimę, jis turi mylimą merginą, arba jam patinka blondinės!

…Tu kvepi kava ir cigaretėm…


Rodyk draugams

Raudona šviesa.

Tai hipnozė. Mažytė meilės dozė, kurią tu dovanoji man kasdien. (Sel).

Taškau itališką martini, ir džiaugiuosi kad esu viduje, o ne lauke. Nes ten, dangus su žeme maišosi. Brr.


Rodyk draugams