BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Sausis 2010

You are browsing the archives of 2010 Sausis.

Išeinu, bet neatsisveikinu…

Ėjau gatve ir širdyje plėšiau save į gabalėlius. Tankiai mirksėjau nuvydama ašaras. Piktdžiugos, pilnas druskos ašaras. Juk aš Tau naktim pasakodavau savo gyvenimo istorijas. Juk tavęs nekenčiau kai buvai šaltas. Juk Tau teikiau galimybę pamatyti mano švarų veidą, Tau leidau išgirsti mano prarūkytą balsą, kai niūniuodavau balkone. Tave paveiksluodavau saulėtomis dienomis.

Pro Tavo akis žvelgdavau į ūkanotus, miegančius miesto stogus. Tavo kaltė, kad gyvenau naktimis.

Kaip paukštelis įkalintas narvelyje. Ačiu Tau, kad pasidalinai savo žiemiška pilkuma su manimi. Bet dabar viskas pasikeis. Aš išeinu. Aš išnyksiu iš tavo plataus akiračio, ir saugiai lauksiu. Leisiu kitam pasidalinti savo spalvomis.

O prisiminimus, sutalpinsiu į gėlėtą dėžutę ir užrišiu rudu, šilkiniu kaspinu. Sekantį kartą, aš vilkėsiu ryškias (tavo nemėgstamiausias) spalvas, ir žingsniuosiu žiūrėdama tiesiai į tavo veidą. Nesakau Sudie. Sakau… Iki pasimatymo.

Rodyk draugams

Vasaros atodūsiai.

Pasižiūrėjus į lauko termomentrą, dar kartą nusičiaudėju. Užveriu žaliuzes, ir ropoju atgal į lovą. Žieminę depresiją vis tikiuosi paskandinti arbatos puodelyje, bet nelabai sekasi. Viską atiduočiau, kad užmigčiau ir atsibusčiau jau Birželio mėnesį.

Praverčiau langą, ir įsileisčiau šiltą vasaros vėjelį. Leisčiau jam netgi sutaršyti mano plaukus. Užsileisčiau šitą dainą visu garsu ir būčiau neapsakomai laiminga.

Norisi šokolado, kurio neturiu. Norisi braškių su cukrum. Norisi apsilvilkti berankovius marškinėlius, šortukus, užsimauti kedukus ir su ausinėm ant galvos žingsniuoti per rajoną. Šypsotis nepažystamiems praeiviams ir gerti saulutės spindulėlius. Myliu vasarą. Kai 9 vakaro, o saulė dar tik pamažu raudonai nudažo dangų, ir vakaro gaivi vėsa nutūpia ant mano pečių. Kai pėsčiomis su draugais skubi iki Maximos, kad spėti iki 22val… Šypt.

Vien apie visa tai pagalvojus, širdis suspurda. Greičiau tas šaltis išvarytų, iš kur atėjęs. Nejau nemato, koks jis yra nemylimas ir nenorimas?

Būk geras, užleisk vietą pavasariui. Pasimatysim sekantį Gruodį. Ateeeeee!!!!!!!

Rodyk draugams

(Ne)elegantiškai sninga.

Rytoj keisis žmonių veidai.

Sėdžiu ant šaltos palangės prie didžiulio lango, ir ranka net nekyla prisidegti. O blizgantis sniegas vilioja akis.

Bet jis apgaulingas. Ne blizgučiai, ne gražu. Jis šiurkščiai drebia 90 km/h greičiu.

Ėina gatve nesustodamos, figūros nepažystamų praeivių. Tik ką grįžau iš ten… Žinau kad vėjas stumia atgal.. ir stuburas pasišiaušia paliestas šiurpo pirštų.

Ilgai nešildys niekas, tik iliuzijomis ir cinamonu kvepianti žvakė.

Ir kadais, kaip idijotė, aš klausiau ką rudaakis vasaros vėjas man sakė. Ša. Dabar aš murkdau vėjo balsą puriam sniege, trenkiu kumštinėm pirštinėm į veidą.

Veikiau būsiu kurčia, nei akla.

Rodyk draugams

Tik dėl Tavęs.

Meluodama, bandžiau kažką pakeisti savyje.

Tik dėl tavęs, aš pamirščiau muziką.

Tik dėl tavęs užsimerkčiau į savo svajones.

Tik dėl tavęs pabusčiau iš šito sapno.

Tik dėl tavęs aš džiaugsmą iškeisčiau į liūdesį.

Bet likau ištikima, ne Tau, o sau. Mylėjau, myliu. Galbūt kažką nutyliu…

Kur Tu?..

Rodyk draugams

Hipnozė Elektronikos.

Pasirenkam kelio kryptį. Kartais einam prieš laikrodžio rodyklę. O kartais laužom ritmą ciferblato. Maišau vizijas su realybe. Bet vakarykščiai randai neleidžia pamiršti.

Laiko nebėra.

Laikrodis kompiuterio netiksi. Tiksi širdis kai padedu galvą ant pagalvės. Ir sapnuoju liūdesį. Nors ne, liūdesiu jis pavirsta kai atsibundu susapnavusi džiugesį. Kaip pagirios. Svaigulys netikrų veidų, išsklaidomas elektroninio skambučio.

O kas būna kai vaizduotė išsikrauna?.. Išsikrauna kaip akumuliatorius kompiuterio. Negera ant dūšios, guli lovos kampe susigūžęs. O kad galėčiau rėkti…

Rėkimas be atsako nerėkimas.

Tai bepročiai žodžiai kambario sienoms. Ar kadanors pagalvojai, kodėl sienos tampa purvinos? Kodėl staiga saulei jas apšvietus, ima noras padengti jas nauju sluoksniu dažų?.. Trenk kumščiu į mano sieną. Nutrupės tūkstančiai sluoksnių. Kaip po geros dienos nenoriu nusiplauti makijažo. O jei nusiplausiu trumpalaikę laimę. Deja. Ji tokia pat netikra kaip veido pudra. Nusivalo ji į šaliką. Vėjui stipriau papūtus… pudruok vėl savo veidą.

Rodyk draugams

Mergaitė iš gretimo rajono.

Galit ant manęs pykti. Galit nekęsti. Jūs galit mane netgi mylėti.

Jūs galit manęs nesuprasti. Darykit ką norit. Bet aš visada ja liksiu. Mergaite iš gretimo rajono.

Galit man užmauti aukštakulnius. Galit ištiesinti plaukus. Galit “prišpakliuoti” daugiau nei reikia. Bet pakeistumėt tik išorę. Ir tai nesitęstų ilgai. Jūs manęs niekada nepakeisit. Aš vistiek liksiu kuo esu, kuo gimiau. Vistiek klausysiuos hip hop’o. Vistiek mane pamatysit repo tūsuose. Vistiek avėsiu konversus ar skate shoes’us. Vistiek keiksiuos daugiau nei mama norėtų išgirsti. Vistiek tirpsiu dėl repovų bičų (sorry mom). Vistiek neišsiimsiu auskaro iš nosies. Vistiek darysiuos daugiau tatuiruočių. Vistiek trauksiu vanilinį dūmą prie įėjimo. Vistiek liksiu iš Kauno, kad ir kur mane beištremtumėt. Vistiek būsiu viena ir vienintelė tokia.

Aš būsiu aš. Nepatinka? Eikit nx, paliubomu, užknisot.

Rodyk draugams

Panic attack arba Nelabai smagi tema

Aš esu traumuotas vaikas. Nu ok, gal nelabai jau ir vaikas :D

Pačiai kartais pravartu pripažinti, kas iš tiesų su manim darosi. Nebeslėpti, bent nuo savęs. Kadanors aš išdrįsiu pasakyti. Galbūt alkoholio pagalba, galbūt meilės. Bet aš iki šiol pati mėgstu apdangstyti savo gyvenimišką traumą rudeniniais lapais.

Prisimenu pirmąjį. Tada dar nelabai žinojau kas tai yra. Gulėjau savo vaikiškoj viengulėj lovytėj, buvo ankstus rytas, mane mušė prakaitas, o ant sienos mačiau iškreiptus veidus. Jie tai mažėjo, tai didėjo. Tampėsi į visas puses. Aš negalėjau išspausti nei žodelio, tiesiog tyliai inkščiau paslėpus smakrą po anklode. Visa kita pamenu kaip per miglą. Pamenu tik kad mamai sakiau jog sapnavau baisų sapną. Tada dar pati nežinojau kas tai iš tiesų buvo, todėl nurašiau tai kaip košmarą. (?)

Panikos priepuoliai. Jie tyliai tyliai atslinko į mano pauglystę. Pradėjau tuo domėtis, tik aišku niekam nesakiau. Ačiū Dievuj, mane ištikdavo tokios formos panika, kurią pavykdavo iškęst vienai. Savijautą po to vadindavau “tiesiog nuovargiu ar išsekimu”. Net mama nesuuodė. Kalbėjomės apie depresiją -n kartų. Tačiau jai miegant, už sienos, aš susiraičius į kamuoliuką tyliai cypdavau, bijodavau atmerkt akis. Matydavau baisius dalykus, akyse šmėžuodavo “o jeigu” mintys apie mirtį, mylimų žmonių praradimą ir pan.

Tada kažkur apie devynioliktus metus, jie taip pat tyliai tyliai išėjo. Panikos priepuoliai išėjo, užsiliko tik gilus nerimas, kuris vis dar aplanko. Na, bent jau aš maniau, kad jų nebebus, kad jie kažkaip išnyko, kad galbūt aš jau sugebėjau susidoroti su savo mintimis ir baimėmis. O varge, vargeli kaip aš klydau.

Prieš porą dienų, kažkur penktą ryto, panikos mygtuką vėl įjungė mano protas, nusprendęs mane sadistiškai iškankinti. Net negaliu pasakyti ko aš išsigandau. Bet tai buvo beprotiškai netikėta ir siaubingai stipru. Vaizdai liejosi man prieš akis, net neprisimenu visko. Po tų kažkur dvidešimt minučių, pasijutau tokia… not in control. Buvo taip liūdna. Jaučiausi tokia vieniša. Iki šiol tas jausmas neapleidžia. Jėzau, kodėl aš… kodėl… kodėl nėra nei vieno žmogaus mano gyvenime, kuriam galėčiau išsilieti, viską viską papasakoti. Net mamai negaliu pasakyt, išpūstų burbulą, lieptų per gydytojus eit, dar ir chimkę lieptų gert. Fuck no. Nereikia iš manęs suknistos ligonės daryt.

Man tik reikia žmogaus. Kurio glėbyje galėčiau jaustis saugi forever. Turiu omeny ne banaliai forever, o iš tiesų- forever. Ir kuriam būtų nesvarbu mano baimės.

Kodėl tokio nėra.

Rodyk draugams

Je poursuis mes rêves.

O rajono medžiai šiandien išties buvo gražūs. Gal bus ir rytoj…

Pradedu rimtai nekęst žmonių. Visumoj. Ypač pastarosiomis dienomis, ir ypač žmonės kuriuos pažystu. Man mielesni žmonės kurie atsisėda šalia manęs autobuse, nei tie kuriuos maniau galiu vadinti draugais. Juk aš negaliu būti visa laiką le happy. Man depresija, trūksta tiesiog draugiškos kompanijos prie arbatos puodelio ar šiaip kažko veikimo, ar net paprasčiausio pokalbio skype’u. Bet ne, kai man negerai, tai ir nėra nieko aplink. Nesakau kad visas šitas šūdas yra naujiena. Juk ne pirmas kartas gyvenime kai nusiviliu “draugais”. Tiesiog ir taip nieko per nelyg arti neprisileidžiu. Kai kurie visiškai nesuvokia savo negatyvumo pasekmių. Tas purkštavimas tai verčia norėti duot kažkam į snukį, liaudiškai tariant.

Bet tipo, gal ir gerai. Atsisijoja neaiškios asmenybės. Tik liūdna, nes taip žiauriai norėčiau šį bei tą išsakyt akis į akį. O žinau, kad tuo nieko nepasieksiu, tiesiog bus daugiau bullshitismo man už nugaros. Nors ką gali žinot, žiūrint kokį lygį mano inner bitch pasieks. Liūtui už ūsų tampyti nepatartina.

Norėjau kažką kitą rašyt, bet jau taip išėjo.

Rodyk draugams

Agonija. No surprise here…

Pavartojus gaivinimo priemones, ligonis kai kuriais atvejais išgelbėjamas.

Tai va. Naujieji praėjo. Vienos kojos pirštelio iki šiol nejaučiu. Kitaip sakant, avėjau killer heels’us. Ne tik išvaizda killerius, bet dar ir nepatogumu. Apturėjau sexy time, ir dabar absoliutus CRASH.

Aš nežinau kas kaltas- šventės ir jų praėjimas, žiema ir ūkanoti jos rytai, vienatvė ar sesija. I haven’t ffelt so lonely in a long time. Rimtai, tokia vienatvė kad žiauru. Einu gatve ir vos nesriūbauju kai pamatau susiglaudusias poreles ir t.t. ir pan. Ilgesingai žiūriu į tuos skanius kasnelius praeinančius gatve pro mane. Lyg kiekvienas būtų potencialas. Tfu, taip deja nėra. Tai tik mano vaizduotė, išsiilgusi veiksmo. Išsiilgusi kažko, ko neturiu. Ir man gelia, ten viduj, toj vietoj kur turėtų būti širdis. Ir man skauda. Kai stoviu stotelėj ir vėjas atrodo tieisiog mane nupūs nuo žemės paviršiaus. Kai vaikštau naktinėm Viniaus gatvėm. Kai išsitraukiu cigaretę, ir nėra jos kam pridegti. Ir kai vakare apsikabinu pagalvę, ir skęstu šiugždančiuose pataluose. Norisi šaukti. Kaukti, kaip vilkui į pilnatį.

Rodyk draugams

Akių kontaktas | Besningant…

Ėjau iš akademijos. Skaudėjo nugarą. Skaudėjo pėdas. Mintyse lengvai skrajojo faktas, kad aš pagaliau užbaigiau šios dienos darbus. Telefono laikrodis bylojo tą patį. Naktinis Vilnius glemžėsi iš mano ausinių skrendančią melodiją ir aš žygiavau per Katedros aikštę. Tamsus nakties dangus paleido krūvą snagių, ir jos palengva krito man ant veido. Galėjau užsidėti kapišoną, bet nebeturėjau jėgų ir rankos pakelti. O ir visai patiko jausti kaip jos tirpo man ant skruostų. Praėjau kažkokį vaikinuką, kuris kalbėjo telefonu, berods. Mūsų akys trumpam susitiko, bet aš buvau per daug pavargusi net gilintis, gražus jis ar ne…  Laukiau kol galėsiu pereiti gatvę. Perėjau. Ėjau…. ir staiga kažkas man čiupo už rankos. Mano akys iš kart nukrypo į mano alkūnę. Po to jas pakėliau, ir net nusčiuvau. Tai tas pats vaikinukas, kurį prieš sekundę palikau stovėti Katedros aikštėj… nusiėmus ausines, stovėjau be žado. Tada, supratau, kad žmogus kažko manęs paklausė, angliškai :D Jis manęs klausė, kur einu, gal esu turistė, iš kur esu, kur studijuoju, ir ar norėčiau kur nors su juo nueiti puodelios arbatos..? Aš truputėli pasimetusiu balsu (niekaip nesupratau, kaip taip atrodančią merginą, pavargusią, vos ne su treningais (visgi sesija, ir man tikrai px kaip atrodau), užkalbino užsienietis), atsakiau kad rytoj man egzaminas ir deja esu labai pavargusi ir važiuoju namo. Po sekundės stebėjimo, vaikinukas palinkėjo sekmės ir atsisveikino. Su vis dar galvoje užstrigusia mintim, kad Jo akys buvo nepaprasto mėlynumo, pasisukau ant kulno ir tęsiau savo kelionę iki stotelės. Aš plačiau šypsojausi, atsisukau ir pamačiau kad jis taip pat atsisuko.

Aš šypsojausi. Kiek tik lūpos leido. Sniegas krito, man nebebuvo šalta. Man buvo taip gera. Tas nepažystamas žmogus, paglostė mano savimeilę. Tiesiog užkalbindamas, padarė mano dienos pabaigą neapsakomai gerą. Man pastaruoju metu žiauriai trūksta dėmesio, šilumos. Ir šitas vaikinukas, mano vardo net nežinodamas, per trijų minučių pokalbį sugebėjo duoti man dalelę to, ko taip trūksta. Ačiū Tau, mėlynų akių savininke.

Rodyk draugams