BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Rugpjūtis 2010

You are browsing the archives of 2010 Rugpjūtis.

Kai Lietų į Akis Neša.

Tada gali verkti, niekas nepastebės, niekas nesupras.

Beminant pedalus nubyra ašara vėjo išspausta. O gal visai ne vėjo. Gal ji ten, kur ir turi būti. Ant skruosto, o po to ant žemės.

Drėgną nugarą dengia dar drėgnesni garbanoti plaukai. Bet tai matau tik aš ir tu. Tik aš ir tu, mano atvaizde pravažiuojamų vitrinų. Mini, mini, mini į kalną, iš paskutiniųjų, o vėjas tave stumdo. Stumdo kaip laki vaizduotė pašėlusiom akim, laukianti tavęs kalno viršuje.

Nepasveikina ir neapkabina, tau pasiekus viršūnę. Ji tik leidžia. Leidžia tau šlapiais kojų pirštais tipenti šaltom grindinio plytelėm. Leidžia pagauti orą kurį skausmingai ryji, nes neturi kitos išeities. Nėra išeities be priežasties. Tau juk vistiek reikia įkvėpti…

Rodyk draugams

Kulminacija arba Finalo Dar Nesimato.

Neapsimeskim, kad nematom rudens. Neapsimeskim, kad vėjas neatšąlo. Neapsimeskim, kad dantim ir nagais nesinori laikytis Vasaros marškinėlių skvernų. “Pabūk dar” rėkia akys, gaudančios paskutinius šiltos saulės pasispardymus.

Pabūk dar. Pabūk nerūpestinga. Pabūk užuomarša. Pabūk naktim, karšta. Pabūk lietum, gaivinančiu. Pabūk tais lašais, kurie varva nuo įkaitusių kūnų. Pabūk muzika, virpinančia.

Kodėl negaliu sirgti tuo nesvarbumu, visus metus?..

Mintys nesibaigia. Mintys tik paaštrėja. Žaidžia žaidimus, taip gerai žinomus, bet tuo pačiu neatpažįstamus. Norisi būti kitur. Norisi teleportuotis. Norisi laiko mašina skristi į praeitį ir ten užtrukti.

Užtrukti amžinai.

Rodyk draugams

Skirtumo Nėra.

Ar tarp mūsų yra skirtumas. Ar yra, pasakyk.

Ar yra skirtumas tarp bučinių. Ar yra skirtumas tarp bučinių, ir jų nebuvimo? Ar yra skirtumas, tarp jausmų. Ar yra skirtumas tarp jausmų, ir jų nebuvimo?

Kai negaliu apčiuopti to, kas man neduoda ramybės. Ar ramybė, tai kas man ir neduoda ramiai užmerkti akių? Negaliu paliesti, negaliu pasakyti skonio. Negali atsikąsti, negaliu pamatyti.

Kai ramybė nuneša mano mintis. Nuneša ten, kur norėčiau pasilikti. Ta stadija, kai jauti antklodės minkštumą sau ant veido, tačiau šypsais žmogui, kurio nėra šalia. Ta stadija, kai kojomis apsiveji gulinčio juosmenį, nors iš tiesų, veidą esi panardinusi į pūkinės pagalvės spąstus.

Norėčiau suprasti, kodėl turime realybę, kuri visada yra žiauresnė, nei kokios iš visų jėgų geidžia širdis. Norėčiau suprasti, kodėl likimas supažindina žmones tarytum atsitiktinai, nors gilūs sielos atodūsiai sako, kad tai kažką turėtų reikšti.

Rodyk draugams

Degančios Akys.

Gulėti. Vartytis. Nemiegoti, tik svajoti.

Kai grojančio dubstepo žemas bass’as eina per žemę, o ant žemės virpa mano nugara. Kai juokiuosi su šalia esančiu žmogumi. Juokiuosi taip nuoširdžiai, nors really, matau jį (techniškai) antrą kart gyvenime.

Kvėpuoti, užmerkti akis, bet matyti rankomis, pirštų galiukais.

Kai griaunu palapinę su nepažįstamuoju, įsivynioju į antklodę. Mano, atiduok. Paleisk gi sakau!

Hm, nors ne, geriau nepaleisk.

Sustoti akimirkai, jausti kaip skruostai tampa karšti. Susigėstu, nors tik tamsa mane ir temato.

(Ne)Pažįstamasis čiupinęja mano širdies ritmą savo pečiu. Gyvenimo žingsniai tampa nebesvarbūs, svarbi tik ta minutė, valanda. Kiek valandų? Ir kodėl tu man žiūri tiesiai į akis?

Tąnakt aš buvau vasaroj. Vasaroj, kuri užmigdo lietumi, limpančiu prie skruostų kaip medus. Vasaroj, kur rytai nenuspėjami. Vasaroj, kur prisiminimai tampa tik pilkšvu mėliu.

Rodyk draugams

Kai Vasara Mina Ant Kulnų.

Kai šokoladinis pienas nebeteikia džiaugsmo. Kai atrodo, nieko gero nenuveikei.

Kai atrodo tavo vasaros suskaičiuotos. Bus liepta supakuoti savo vasaros prisiminimus į šilku dengtą dėžutę. Kelios šypsenos, keli saulės spinduliai. That’s not enough for me.

Kai pradedi lyginti savo buvusias vasaras su esama. Kai lygini savo esamą su ateinančiom. Kai vidus plėšosi siautulingai. Kai išorė brūžina miesto šaligatvius. Kai plaučiai kvėpuoja miestu, o ne jūra.

That’s not enough for me.

Rodyk draugams