BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archive for Gruodis 2010

You are browsing the archives of 2010 Gruodis.

Taip Kaip Noriu Tave Mylėt, Turėtų Būt Nelegalu.

Skrandis susiraizgo į mazgą ir aš nerviškai drebu.

Ar gali man pasakyti, kas Tu ir iš kur gi Tu atsiradai? Šokam tyloje, basomis pėdomis. O aš vis drebu. Priglaudęs prie savo pečių, smingi į jūrą. Mes net kvapo nesulaikom. Strimgalviais vienas kitam kasam smėlyje duobes. Vis neišdrįstu paklausti, kokios Tavo planetoje moterys. Randai ant Tavo veido mane sulaiko. Siaubingas palaidūnas aitvaras apsivijęs Tavo kaklą. Kaip jautiesi?

Tūkstančiai minčių, o toks ramus mano balsas. Per nelyg ramus pačiai sau.

Rodyk draugams

Mėlynais Kaspinais Surišti Pirštai.

Kažkas man sakė bėgti. O aš kažkodėl neklausiau.

Neklausiau tada, kaip neklausiau nieko niekada. O tu pamanei, kad rytinis, švelnus ir pūkinis fasadas neturi alter ego. Neklausinėsiu klausimų, nereikalausiu atsakymų. Spausiu metalą po kojomis iki kol išnyks rodyklės į tavo praeitį.

Penktu bėgiu į Tavo pasamonę.

Rodyk draugams

Aplaižyk Šaukštą, Nepalik Įkalčių.

Mano lūpos kvepia žalia arbata, o siela- vyšnių žiedais baltais.

Įsikniaubęs į mano odą, pamiršti ką kartoji sau kasryt. Laužai standartus, savo paties sukurtus. O aš sapnuoju kasnakt. Sapnuoju tikrovę. O… Atmerkus akis, Tu vis dar čia. Ką darai mano namuose..?

Čia, kur karaliauja katė viena. Pati sau. Lėtai beleidžiant savo nagus Tau į nugarą, ji atrado Vienatvei kompanioną. Tylus murkimas Tave įpainiojo, kaip juodosios našlės voratinklis.

Kaip netvarkingų tinklų audėja, pasiliksiu Tave tik sau. Tik sau.

Rodyk draugams

Ramybė Ir Kantrybė.

Naktimis, žinau tu būsi geras.

Pasiduodi ramybei, garuojančiai nuo mano nugaros. Pamiršęs visus pilkus veidus pilkų žmonių, pasineri į įrėmintą mano pasaulį. Kartais tampa taip sunku klausyti, sunku naudotis akimis. Žinai, kad blizga gatvės. Jos laukia tavęs ištiestomis rankomis. Ir hipnotizuoja.

Plaukiodamas mano raktikauliais, pamiršti apie tiksėjimą krūtinėj. Prisiminsi tai tik likęs miesto ūžesy. Vienas, odinėmis pirštinėmis slepiantis pykčio randus. Dienomis, žinau tu būsi blogas. Tik, tik tak.

Pasiduodu kantrybei, šaltesnei nei žvilgantis metalas tau prie šono.

Rodyk draugams

Nesvarbu Ką Sakai, Tuo Toliau Mane Nuneša.

Tavo žodžiai kaip perlai kris man ant kelių. O kaip gera pasijausti mažyte. Mažyte, trapia būtybe.

Kai atmintis atsijungia, ties tam tikra spidometro padala. Mes siaučiam nematytais keliais, pavadindami juos savo vardais. O tavo pasitikėjimo kupinos akys, bučiuoja mano kaklą. Ramiai, kaip žiemos fėja, tavo rūstų veidą glostau.

Juodus žirgus tramdžiau. Iš šnervių ėjo ūkas, baltesnis už rytinę pūgą.

Rodyk draugams

Manęs Nėra.

Kai simfonija galvoje nustoja groti. Girdžiu tavo pirštus, lėtai braukiančius per fortepijono klavišus. Tarytum mano slankstelias grotų vėjas.

O viskas, ko reikėjo, buvo išlaistyta ant nelakuoto medžio. Pasiliks dėmės. Dėmės tavo gėdingų norų. Kai nustos mirguliuoti akyse, primink man, pažvelgti pro plunksnas gaudančias manus sapnus.

Rodyk draugams

Kai Nebedomina Klausimai ir Atsakymai.

Šiuo metu jaučiuosi per daug pavargusi, kad man rūpėtų. Iš tiesų.

Balti, greitai lekiantys paveikslėliai nebedomina. Aprasojęs langas nemaišo. Skauda net galvoti.

Kai norisi tik paprastumo, gauni moralės egzaminą. O ji išbudinta nebūna per nelyg patenkinta. Dažosi lūpas melionų kvapu ir flirtuoja su mojito skonio vyrais.

Rodyk draugams

Kaip Blynai Be Cukraus.

Tu neklausinėji klausimų.

Kai gali pajusti ir apčiuoti. Kai gali pažiūrėti į akis. Kai gali nujausti šaltą vėją. Kai šaltas šėšėlis uždengia pusę tavo veido. Nusiraminu, kas jis toks. Žaidžiam slėpynių, jausmas lyg tarp vandenynų.

Pastumk mane po antklode. Atlaužk gabalėlį mano smakro. Pasiliki saujoj, kiek tik telpa. Baltos sienos, lubos, grindys. Baltas kilimas, stalas, kėdė. Baltos pagalvės ir tavo drumzlina pasaka apie laimę. Neturėjęs manęs, niekados nebūsi jos patyręs. Šokolado pirštais, paišysiu ornamentus tau ant nugaros.

O tu bandysi iškoduoti sąmyšio skaičius. Du, o gal vienas.

Rodyk draugams

Prispausk Mane Prie Sienos.

Aš atleidžiu ir pamirštu. Suparalyžuota nakties, guliu ant nugaros ir stebiu lubas. Mirksinčios lemputės primena, kokia taikli yra tamsa. Užstringa plaučiai. Sulaikiusi viską ką noriu iškvėpti, skaičiuoju iki tūkstančio.

Įtemptiems nugaros raumenims trūksta prisilietimų. O tu, pasiklydęs žiemos soduose, girgždančiais žingsniais skubėsi padaryti kvailystę. Apvyniojęs manąsias rankas pažadais, tu pamiršai.

Tu pamiršai prisiminti.

Rodyk draugams

O Cukraus, Tik Du.

Dvi saujos kavos pupelių. Du šaukšteliai to gero.

Išbarstysiu aplinkui, kad priminčiau čia buvus. Tik pajutusi skonį, bėgsiu papasakoti istoriją, tavo akims. Norėčiau, kad neprisimintum manęs ryte.

Atsisėdęs ant lovos krašto, panardinęs pirštus į nežinią, tą kart negalėjai pasakyti… Buvau aš čia, ar ne. Ilgomis kojomis, ėjau aplinkui tavo prisiminimų laipsnį. Bėgau, kai norėjai stipriau suvokti. Užkliuvau už fetišo raktikauliams, bei septintajam stuburo slanksteliui. Sodriai, raudonai šviesai užgulus tavo odą, lipšniais pirštais vedžiojau linijas. Nuo vieno iki kito, nuo vieno iki kito…

Rodyk draugams