BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dviese ir Nieko Daugiau.

Kol vėjas taršo mano išslydusius plaukus, bandau įkvėpti. Bet mėlynas vanduo skandina.

***

Naktyje, vos jaučiant šilumą, besiskleidžiančią nuo tavo kūno. Naktyje, plačiai atmerktom akim, bet nieko nematau. Šaltais, bet švelniais pirštais liesdamas, keli šiurpą mano sielai. Nepažystami keliai ir nepažystamas veidas. Bet Tau gulint mano glėbyje, viskas jau senai žinoma. Langai aprasoję, o mes savo ramybės kokone.

Rodyk draugams

//Tostas.

Prisipažinsiu.

Ne kartą maniau, kad mes neišgyvensim. Ne kartą purčiau galvą,- ne, nieko nebus. Keikiau, verkiau, šaltai žiūrėjau. Ne kartą sakiau, kad mums ne pakeliui. Bandžiau bėgti, bandžiau Tave ignoruoti.

Ne kartą maniau, kad neištversim mūsų pykčių, mano kaprizų ir Tavo naivaus nežinojimo kaip mylėti. Pati žinodama ką darau, keldavau audras. Nes bijojau būti ne su Tuo. Norėjau greičiau, garsiau. Nenorėjau laukti. Norėjau būti pirma, uždariusi duris.

Pripažinsiu.

Dabar žinau. Kodėl visada sugrįžti. Kodel mane pakenti. Kodėl apsvaigusiomis nuo vynuogių akimis, manęs nebebijai. Aš laukiau ir tu sugrįžai dar kartelį. Geresnis nei bet kada. Gilesniu žvilgsniu, saldesnėmis lūpomis. Atviresne širdim. Už tai tave mylėsiu, tik šįkart be kaprizų.

Tik šįkart, žinosiu dėl ko kovoju.

Ir rodos, širdis pati išlips iš krūtinės.

Rodyk draugams

Kažkur Už Vaivorykštės.

Šlamštas. Daug šlamšto.

Tas beviltiškas jausmas dažnai apkartina pavasarį. Tas beviltiškas jausmas apima iki pirštų galų. Nervai dilgčioja po visą kūną.

Aš noriu. Aš taip stipriai noriu. Bet man vienai norėti nepakanka… Aš taip noriu neverkti. Ir man taip pikta. O iš pykčio man ašaros liejasi upeliais. Kodėl pasirenkame tylą? Tyla skaudina. Kalbėti nebeišeina, todėl rėkiame. Aš nežinau kaip mums padėti. O taip norėčiau… Norėčiau viską sudėlioti į vietas. Kodėl taip priešinies? Kodėl laikai mane ir nepaleidi? Visada tiek daug klausimų neatsakytų.

Dabar nėra rytoj. O rytoj bus jau vakar. O tu, ar planuoji mane vis dar mylėti poryt?

Rodyk draugams

Nemiegu.

Guliu Tavo glėbyje.

Tamsiame kambaryje, išryškėja Tavo veido bruožai. Toks ramus, atsipalaidavęs. Užmerkęs akis, tyliai kvėpuoji. Bet aš girdžiu, nes girdėti noriu.

Galvoju, ar jauti kaip neatsispiriu pirštų galais paglostyt Tau ranką. Kodėl miegi, o aš ne?
Galvoju apie mūsų blogą, mūsų gerą. Svajoju apie vietas, kurias dar aplankysim. Prisimenu kur jau buvom.
Vis prisimenu tas pirmąsias Tavo rožes.
O Tu, ar kada nors žiūri į mane miegančią?

Pagalvė sugeria ašaras. O aš norėčiau stipriai prisiglausti. Norėčiau pajudėti, bet sunki vyriška ranka jaukiai prispaudusi prie savęs. Bandysiu miegoti.

Ne. Negaliu. Atmerktom akim galvoju. Galvoju, kad dievinu kai vienu rankos mostu apkabini mane per liemenį ir prisitrauki arčiau. Kai išbučiuoji netikėtai.
Dievinu, kad supranti kas aš per paukštis, tačiau pykstu kai pamiršti. Nevalia pamiršti, kad Gulbės myli vieną kartą.
Tu vis dar tyliai, lėtai kvėpuoji, o aš gulėdama šalia nervuojuos. Tikiuosi mano vaikai turės Tavo akis.

Rodyk draugams

Paskendau Apgaulėj, O Rūkas Gražus.

Tu miegi naktimis. Ir Tavo dovanotos rožės jau nuvyto. Suvalgiau visus saldainius. O raudonus apatinius matys tik veidrodis, jaus jų nėrinius tik kita marškinėlių pusė.

Prisimenu, kaip dainuodavai kvailiodamas. Koks energingas būdavai rytais. Prisimenu, kaip tarp baltų paklodžių girdėdavau Tavo širdies tuksenimą. Negirdėjau ką sakė aplinkiniai. Negirdėjau ką sakei Tu. Žiūrėdavau į tas akis ir juokdavausi švelniai. Pirštų galais sukdavau ratus Tavo plaukuose.

Kažkur giliai, žinojau, kuo tai baigsis. Kažkur giliai, bijojau tiesos. Ir tos dienos, kai priversi mano kelius linkti iš skausmo. Nuojauta pernelyg stipriai skyrė realybę nuo fantazijos. O Tu buvai svajonė.

Dar neverkiau, nes nemaniau, kad svajonių reikia taip greit atsisakyti. Norisi kovoti. Bet dėl ko? Bijau išgirsti Tavo balsą, nes žinau- suklupsiu. Bėgs sūrus jūros vanduo iš akių. Bėgs pirštai link Tavo veido. Tiesa, kad visada buvome vieniši. Aš maniau, esi mano. O tu manei aš Tavęs nepaliksiu.

Visada buvome vieni, tačiau kartu būdami pamiršdavom paminėti tiesą… Aš paukštė padangių, skrisdama virš Tavo akių, būdavau per toli. Per toli jausti šaltuką kurį skleidė Tavo širdis. O tu rūkas virš miško, virš eglynų.

Suklaidinai ir net neatsiprašei.

Rodyk draugams

This Love Will Be The Death Of Me.

Kartais jaučiuosi tokia kvaila.

Vaikštau akimis paplūdusiomis ilgesiu ir širdimi pilna meilės. Bet į ją niekas neatsigręžia. Jos neprisimena atsibudęs vidury nakties.

Visada myliu žmones kuriuos mylėti jau yra per vėlu. Taip beprotiškai skaudu. Trokštu tik pilnatvės ir rankos ant pečių. Trokštu tik duoti save Tau ir nesigailėti, po velnių. Kodėl tai taip sunku? Stipriai užmerkiu akis- svaigsta galva. Norėčiau rėkti ir verkti balsu. Raudoti norėčiau. Nenoriu būti išgirsta, tad kūkčioju tyliai į delnus.

Kodėl visada sugrįžtat, kai jau būna per vėlu? Kodėl gyvenimas toks sušiktai nesąžiningas? Nenoriu, kad pasikartotų senai nusibodusi istorija. Bet mano norų niekas negirdi. Niekas nesiklauso anapus durų.

Sezonai keičiasi. Vis laukiu kažko naujo, tačiau Tu toks pat. Šaltas. O aš tokia pati bejėgė. Tikėjau Tavo žodžiais, bet veiksmų nežiūrėjau… Nebeturiu ką pasakyti, nebeturiu vietos pykčiui ir nusivylimui.

Liko tik laikas ir liūdesys srūvantis tarp kaulėtų pirštų.

Rodyk draugams

Aš Žinau, tik Apsimetu.

Jūs bijote mylėti, tad darote klaidas.

Jūs bijote pasitikėti, tad paliekate sienas juodas. iš kur ta drąsa, o gal kvailumas? Iš kur tiek baimės, o gal malonumo? Ar skauda Jums, kai atsisveikina netikėtai? Manėt, negalėtumėt? Niekas neklausinėja klausimų. Niekas neklausia Jūsų nuomonės. Juk svarbiau buvo pastatyti sienas aplink save, juk svarbiau nepamiršti nepaskęsti akių margume.

Bijodami, pamirštate galvoti. Nes Tos, kur myli Jus, vėliau tik juoksis.

Žinai, kartais vakarais norėdavau, bet negalėdavau. Norėdavau Tau pasakyti, kad esu tik Tavo. Norėdavau Tau suteikti teisę manimi manipuliuoti. Tiesiogine prasme, norėjau Tau save padovanoti. Sustodavo širdis akimirkai. Gulbe, nepamirški. Nepamiršk, kad jie nemyli. Jie tik tyli. Giliai jausmus už-rezervavę, jie mano esą protingi…

Rodyk draugams

Šimtas Dvidešimt Du.

Lyja, o aš jaučiuosi tarytum tas lietus man. Man dainuoja, mane kviečia išeiti į lauką ir sušlapti. Nuo pirštų galų iki…

Pažadu, vieną dieną išeisiu. Išeisiu kai verks dangus. Kai verks ašaros svetimo veido. Porceliano odą plaus lietus. Tyliai spengiant tylai. Išeisiu ir negrįšiu niekad. Išeisiu iš proto, išsivesiu Tave kartu. Davęs priežastį atmerkti akis, Tu suklydai. Suklydai pamanęs, kad viskas bus kaip tada. Tada, kai sedėjom po žvaigždėm, smėliui pro pirštus byrant. Tada, kai padėjusi galvą Tau ant peties, meldžiausi. Meldžiausi į ramų jūros horizontą. Meldžiau, kad netektų niekados kelti sparnų. Pilkšvai mėlynam dangui meldžiau, nebekviesti manęs į Pietus.

Tupiu ant elektros laidų, nebe Gulbė. Žvirblis, pilkas ir liūdnas kaip lietingi vasaros rytai. Nuplunksnavo sparnus šiaurinis vėjas. Apsivijo kaklą nakties rankos. Budžiu naktimis.

O dienomis, Tu miegi įsikniaubęs man į krūtinę.

Rodyk draugams

No love, Love.

Nusivylimas, baisiau už pyktį.

Ar intuicija, ar Karma? Ar tai laimė, ar tai vargas? Tas burbulas juk turėjo subliūkšti, kažkada. Iš tiesų, tai net nežinau ką pasakyti, ką parašyti. Vieną vakarą beprotiškai laiminga užmigusi, sekantį vakarą gali nenorėti išlipti iš automobilio ir surūkyti pakelį mėtinių.

Ar galima išmokti mylėti? Ar galima išmokyti mylėti? Ar galėčiau Tave išmokyti mylėti mane, jei pati mylėčiau?

O varge, paleidau virvę. Paslydau ir nejaučiu žemės. Žemės trauka senai pamiršta, o aš vis skraidau. Skraidžiau. Kodėl pirštai patys maigė mygtukus, kodėl akys krypo ten- kur nedera. Tu pamiršai? Geidžiamasis, pamiršai? O gal tiesiog Tau netekę matyti. Gudrios lapės, gulbių kostiumuose. Juodos, baltos ir margos. Visos jos atrodo naiviai. Bet juk tiesa išlenda iš maišo.

Ir aš prisiminsiu, tą laikotarpį. Nuo pradžios iki šiandien. Kai nebuvo nieko, tik jaukus širdies ramumas. Kai nebuvo nieko, tik mano kvailas naivumas. Bet tam nebėra vietos. Pamačiau skeletus Tavo spintoj. Metas Gulbėms skristi, o mažyčiams, mažyčiams žmogeliukams- pasilikti ant kranto.

Tavo skeletai- per daug švieži.

Rodyk draugams

Paukšteliai Iš Narvelių.

O gal turėjai būti mano gurkšnis gėlo vandens?

O gal turėjai būti vienas rožinis rytas? O gal tik viena, drėgme kvepianti naktis? Kodėl pajutę laisvę mes krentame dar skaudžiau? Kodėl gulbės taip myli tvirtus kaklus. Kas atsakys?

Juk nesakiau, kad esi nauja pradžia- nors taip ir atrodė tada- girdint Tavo balso tembrą. Kažkur man ant raktikaulių. Nors ir esi tik vėjas vėsus karštą vasaros rytą. Nors ir akių spalva tapo nesvarbi, ji vistiek buvo mėlyna. Kodėl tądien buvai ten, kur buvau aš? Kodėl tądien tokios saldžios buvo Tavo lūpos? Kodėl bučiuoti pasirinkai būtent manąsias? Neromantiškai, tačiau vėsai vis vien nutūpus ant mudviejų pečių, žaidėm žaidimus neatsakingus.

Gyvenimas dėlioja kaip panorėjęs, žingsnius. Mes pavargę maži nevykėliai, planuojam rytojų. Saulė kyla ir leidžiasi, o apie vidurdienį juokiasi. Juokiasi pamačiusi mūsų užsispyrimą būti kvailais, užsispyrusiais ir beviltiškais.

Kiekvienas pirmas kartas, iš tiesų jau buvo. Kiekvienas netikėtumas, iš tiesų tiesiog apdulkėjusios nuojautos nepaliestas. Kartais likimas, o kartais sėkmė, sumąsto pastatyti du nepažįstamuosius vienas prieš kitą. Tik tam, kad pajustum tą netikėtumo galią.

Rodyk draugams