BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kita


Sau. Ir Tau.

Pamenu, kaip tąkart mane tarpdury pabučiavai. Dabar praeini pro mane, lyg nė nebūčiau mačius tų akių.

Tikiu, kad būnant vienam tau sukasi galva. Kad blyksniai prisiminimų trukdo tau vairuoti. Kad blyksniai prisiminimų trukdo tau kvėpuoti.

Pamenu, kaip tąkart lyjant lietui stovėjome po skėčiu susiglaudę. Kol visi bėgo ir skubėjo- mes juokėmės. Laikas buvo tarytum sustojęs, tik mudviems.

Tik slapčiausi, juodžiausi velniai manyje žino- pasiilgau.

Jie nori, kad atbėgčiau pas tave nakčia. Tyliai tyliai. Kaip Laumė bėgčiau pas tave basomis. Per miškus, gatves ir laukus. Tik jei kas duotų šansą išlaikyti paslaptis. Tik jei neturėčiau sąžinės.

Lady of the Lake,:

Rodyk draugams

Paskambink Man.

Bet prieš tai, išplėšk man iš krūtinės. Ji per daug spurda, per dažnai dreba ir tiesiog mane kankina.

Praeitam gyvenime matyt buvau drugelis. Kol Tavęs nepamatysiu, matyt protas nesuvoks to, ką suvokia širdis. Visa tai tikra, visa tai realu. Ugnis traukia, norisi skristi tiesiai į ją.  Žaidi su degtukais, o po to niršti nesugebėdamas jos užgesinti.

Kareivio batai nepadės, ugnis apėmusi per didelį plotą.

Rodyk draugams

Plieninės Širdys.

Gyvenu akimirkomis.

Tu atbėgai, aklas kaip kačiukas. Link tos, kuri šaukė Tavo vardą. Ar tai rojus, ar skrydis į ugnį?

Gyvenu akimirkomis. Pasiemei tai kas mano, o man palikai tik pilką megztinį su savo kvapu. Užmerkusi akis, jaučiu vėją, vėsinantį karštas ašaras. Mintimis atsiduriu mūsų pamėgtoj tamsoj, šalia vandens. Sukasi planetos aplink mus, o mes lyg sustingę laike. Nesinori girdėti kaip tiksi laikrodžio rodyklės. Nesinori tikėti, kad dienos be Tavęs, taip greitai bėga…

Juk žinai, kad kasnakt lengvai bučiuoju Tavo sunkius vokus.

Jei vien noro užtektų, nebūtų sudaužytų širdžių.

Rodyk draugams

Nes Antarktida.

Tamsiai žalioj miško tamsoj Tavo veidas atspindi žvaigždes.

Nors pirštai sustirę, viduje verda nekantrumo arbata. Kodėl Tavo galva mano glėby, o mano rankos nedrąsiai glosto? “Juk aš ne robotas”.

***

Akims sužvėrėjus, kūnams susipynus- kibirkštys. Tu esi vienintelis, kuris mane mato. O aš vienintelė, kuri žiūri į Tave. Pavargusios rankos, bet apglėbia jos kaip medžioklinis Winchester’is. Šaltu ledu pasidengęs, pasislėpęs. Bet taikinys susirado Tave pats.

Ar taip sunku priglusti, prie norinčių Tave atitirpdyti?

Š’g.

Rodyk draugams

Dviese ir Nieko Daugiau.

Kol vėjas taršo mano išslydusius plaukus, bandau įkvėpti. Bet mėlynas vanduo skandina.

***

Naktyje, vos jaučiant šilumą, besiskleidžiančią nuo tavo kūno. Naktyje, plačiai atmerktom akim, bet nieko nematau. Šaltais, bet švelniais pirštais liesdamas, keli šiurpą mano sielai. Nepažystami keliai ir nepažystamas veidas. Bet Tau gulint mano glėbyje, viskas jau senai žinoma. Langai aprasoję, o mes savo ramybės kokone.

Rodyk draugams

//Tostas.

Prisipažinsiu.

Ne kartą maniau, kad mes neišgyvensim. Ne kartą purčiau galvą,- ne, nieko nebus. Keikiau, verkiau, šaltai žiūrėjau. Ne kartą sakiau, kad mums ne pakeliui. Bandžiau bėgti, bandžiau Tave ignoruoti.

Ne kartą maniau, kad neištversim mūsų pykčių, mano kaprizų ir Tavo naivaus nežinojimo kaip mylėti. Pati žinodama ką darau, keldavau audras. Nes bijojau būti ne su Tuo. Norėjau greičiau, garsiau. Nenorėjau laukti. Norėjau būti pirma, uždariusi duris.

Pripažinsiu.

Dabar žinau. Kodėl visada sugrįžti. Kodel mane pakenti. Kodėl apsvaigusiomis nuo vynuogių akimis, manęs nebebijai. Aš laukiau ir tu sugrįžai dar kartelį. Geresnis nei bet kada. Gilesniu žvilgsniu, saldesnėmis lūpomis. Atviresne širdim. Už tai tave mylėsiu, tik šįkart be kaprizų.

Tik šįkart, žinosiu dėl ko kovoju.

Ir rodos, širdis pati išlips iš krūtinės.

Rodyk draugams

Aš Žinau, tik Apsimetu.

Jūs bijote mylėti, tad darote klaidas.

Jūs bijote pasitikėti, tad paliekate sienas juodas. iš kur ta drąsa, o gal kvailumas? Iš kur tiek baimės, o gal malonumo? Ar skauda Jums, kai atsisveikina netikėtai? Manėt, negalėtumėt? Niekas neklausinėja klausimų. Niekas neklausia Jūsų nuomonės. Juk svarbiau buvo pastatyti sienas aplink save, juk svarbiau nepamiršti nepaskęsti akių margume.

Bijodami, pamirštate galvoti. Nes Tos, kur myli Jus, vėliau tik juoksis.

Žinai, kartais vakarais norėdavau, bet negalėdavau. Norėdavau Tau pasakyti, kad esu tik Tavo. Norėdavau Tau suteikti teisę manimi manipuliuoti. Tiesiogine prasme, norėjau Tau save padovanoti. Sustodavo širdis akimirkai. Gulbe, nepamirški. Nepamiršk, kad jie nemyli. Jie tik tyli. Giliai jausmus už-rezervavę, jie mano esą protingi…

Rodyk draugams

Šimtas Dvidešimt Du.

Lyja, o aš jaučiuosi tarytum tas lietus man. Man dainuoja, mane kviečia išeiti į lauką ir sušlapti. Nuo pirštų galų iki…

Pažadu, vieną dieną išeisiu. Išeisiu kai verks dangus. Kai verks ašaros svetimo veido. Porceliano odą plaus lietus. Tyliai spengiant tylai. Išeisiu ir negrįšiu niekad. Išeisiu iš proto, išsivesiu Tave kartu. Davęs priežastį atmerkti akis, Tu suklydai. Suklydai pamanęs, kad viskas bus kaip tada. Tada, kai sedėjom po žvaigždėm, smėliui pro pirštus byrant. Tada, kai padėjusi galvą Tau ant peties, meldžiausi. Meldžiausi į ramų jūros horizontą. Meldžiau, kad netektų niekados kelti sparnų. Pilkšvai mėlynam dangui meldžiau, nebekviesti manęs į Pietus.

Tupiu ant elektros laidų, nebe Gulbė. Žvirblis, pilkas ir liūdnas kaip lietingi vasaros rytai. Nuplunksnavo sparnus šiaurinis vėjas. Apsivijo kaklą nakties rankos. Budžiu naktimis.

O dienomis, Tu miegi įsikniaubęs man į krūtinę.

Rodyk draugams

Ko Ilgiuosi.

Garsi muzika plėšo kolonėles. Ranka iškišta pro automobilio langą. Skrodžiantys vėją pirštai sekundei pamiršta apie sezono kaitrą. Nosis užuodžia lietų, tačiau akyse rožinis dangus. Grąžinu ranką sau prie veido. Ji vėsi, gaivi. Tada paliečiu savo šlaunis ir net krūpteliu. Vėsūs pirštai pašiurpina odą. šimtas kilometrų tarp dvejų namų, tarp dvejų mano gyvenimų. Atlošiu galvą ir leidžiu vėjui  sujaukti mintis. Tos kelionės. Tik aš ir kelio juostos. Dažniausiai, besileidžianti saulė kažkur lango kampe. Kaip aš ilgiuosi tų vakarų, kai mintyse klykiu “Namo!!!”, tačiau už viską labiausiai nenoriu baigti kelionės ten. Norėčiau bųti įstrigusi tame laike, tame sezone, tame kaitros išvargintos dienos vakare. Kai dangus nusispalvina pastelinių kreidučių spalvomis, kai pasiekusi tašką B geriu mėtų arbatą. Kai pirštų galais liečiu šiltas balkono plyteles, o pakėlusi galvą pajaučiu virš miesto kabančią karščio bangą. Ilgiuosi paprastumo cigaretėj ir to jausmo, kad viskas teka sava vaga.

Rodyk draugams

Kartą Paragavęs.

Velnias raudona suknele.

Mes dar pasimatysim. Iki tol, sukeltais, suveltais ir susitaršiusiais plaukais vaikščiosiu nakties draugijoj. Lėtai velkant kojas, žingsniais link tavęs. Matau, kaip žiūri į mane. Erzinti man patinka. Žadinti Tavo apsimiegojusias mintis patinka. Atbukęs žvilgsnis, sustoja ties mano akimis. Griebęs už liemens, pastūmęs į kampą, palinkęs visu kūnu… Ak, Tavo jauni pirštai ir nesužalotas nuoširdumas. Tiksliau, nuoširdus nesupratimas. Net garsiai sau pasakęs, o manęs paklausęs- vistiek atsakymo nesurasi.

Nebus atsakymų ir Tavojo smalsumo patenkinimo. Iki sekančio karto ir Tau dar nematytos suknelės.

Rodyk draugams