Tik Šešėlis Mano Sienomis Vingiuoja.
Kartais bandau viską sudėti iš eilės. Kada viskas pradėjo kristi iš rankų? Kada tiksliai, pradėjau kristi žemyn? Kada, veidas po veido, atėjo nusivylimai? Atrodo, moku už tai, kad buvau per gera. Atrodo, moku už tai, kad buvau per arti. Šiandien galiu pasakyti- netikiu, kad egzistuoja normalūs santykiai. Mano pasaulėlyje reguliarumo nėra. Tarsi bijau ištarti- nebetikiu į meilę. Tfu, kokia banalybė- būtinai kas nors pasakys. O aš jos ilgiuosi. Ilgiuosi švelnumo, paprastumo ir saldžių romantikos protrūkių. Na tokių- kurie verčia didžius cinikus truputėlį susivemti į delnus. Tačiau manieji balti balandžiai verkia. Kol neateis ir neįrodys, kad yra kitaip… Vis klausinėju savęs, vėlyvais vakarais- ar tikrai aš nesapnuoju, ar aš tikrai viena? Nesapnuoju- šis košmaras realus. Nuvertėjusios draugystės bei nauji veidai, neužsibūnantys ilgai.*
Ir vienišų namų tyla, bus paskutinė muzikos nata.
*Nors trumpam, mažam raudonų šešėlių kambarėly- pasigamink naujų prisiminimų.
Patiko (3)
By SweetMelancholy on Vas 3rd, 2012 at 23:50
Man įprotis būti arti taip pat gyvenimą apsunkina. Atrodo, kad tarsi provokuoju gabalėlį savęs atsikąsti, o tada bėgu slėptis nuo tokio godaus pasaulio ir vėl patenku tarsi į spąstus. Kažkas tai pavadino ribų nelaikymu. Ilgai svarsčiau ko as čia nelaikau, bandžiau mokytis kitaip, ar kaip rekomendavo “išeiti į dykumą”. Liūdna, gyvenimas prarado daugybę spalvų nebūnant arti žmonių. Tiesa, o dykuma tai įtraukė. Grįžti į miestą motyvą vėl gavau iš išorės. Bet jau norisi pačiai, tačiau nusprendžiau nieko nekeisti. Būsiu arti, tik atidžiau stebėsiu reakcijas, o į priešiškas nereaguosiu. Pabandysiu bent jau.
Tikiuosi mano mažytė patirtis suteiks paguodos ar minčių.
By SaligatviuGulbe on Vas 4th, 2012 at 14:51
Be abejo- dėkoju…